Tarpukariu taisyklės sugriežtėjo. Sostinės (tegul ir laikinosios) centras turėjo būti moderniškas. Todėl 1923 m. Jokimo ir Frandseno plane buvo nustatytos plačios vadinamosios mūro kvartalų ribos. Jos tęsėsi iki tuometės Girstupio ir Šiaulių gatvių, o 1929 m. apėmė jau visą Geležinkelio stoties rajoną. Visai šiai teritorijai galiojo griežta taisyklė: "statyti medžio trobesiai miesto mūrinio kvartalo ribose yra draudžiama". O žinant, kad per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos penkmetį naujų statybų apimtis buvo minimali, tai reiškia, kad praktiškai bet koks iki šių dienų šioje teritorijoje išlikęs (ar šiomis dienomis griaunamas) medinis namas yra (ar buvo) ikikarinis, t.y. pastatytas prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Laikinosios sostinės centre stovėję mediniai namai buvo pasmerkti išnykti kaip nekenčiamų caro laikų palikimas; jų buvo gėdijimasi kaip provincijos miestelio atributo; jie buvo asocijuojami ne su lietuviška bakūže samanota, bet su rusų architektūra, kuria reikėjo kuo greičiau atsikratyti, o jos vietoje pasistatyti modernaus europetiško miesto ženklus.

Miesto centre negalima buvo ne tik statyti naujus medinius namus, bet ir kapitališkai remontuoti senų. Šiaip palopyti stogą leisdavo, bet prieš tai apžiūrėdavo namą, ar jis dar geros būklės. Kartais darydavo išimčių. Bet faktiškai laukdavo, kol namas taps visiškai susenęs, supuvęs, pavojingas gyventi ir "gaisro žvilgsniu", tada surašydavo griovimo aktą. Siekis turėti naują, modernišką sostinę lėmė tikrą medinukų genocidą.

Tiesa, savininkai gynėsi, kaip išmanė (ir vieni kitus skundė), kildavo daugybė ginčų, tie griovimo aktai neretai buvo atidedami metai iš metų ir taip namai išgyveno iki pirmosios okupacijos. O išlikusieji turėjo išgyventi kitą sunkų metą – sovietinį. O išlikusieji po jo – dabartinį. Taigi šiandien gyvus Centro medinukus galima laikyti tikrais didvyriais". Bet ir tarp jų šiandien raginama atlikti selekciją: su kuriuo atsisveikinti, o kurį verta išsaugoti. Kai kurių likimas jau nuspręstas, kai kuriems nuosprendis jau įvykdytas. Nuo vieno tokio ir pradėsime.

Namas Vytauto pr. 71A (1904–2017)

Siauras sklypas Vytauto prospekte XX a. pirmoje pusėje priklausė Juozui Afanasjevui. Čia stovėjo 1904 m. pastatytas medinis sodybinis namas su langinėmis, kuriame gyveno sklypo savininkai. Dar vienas didelis medinis namas buvo prie gatvės, jo vietoje 1967 m. iškilo devynių aukštų "Baltijos" viešbutis, papuoštas akmenine restorano siena (architektai Jonas Navakas ir Janina Barkauskienė), šiandien virtęs VDU bendrabučiu. 1931 m. savininkas prašė leidimo medinį namą kieme remontuoti. Neleido, "nes Vytauto prospektas yra miesto mūriniame kvartale, kur mediniai trobesiai negali būti kapitališkai remontuojami".

Kurį laiką buvęs apleistas, namukas nugriautas 2017 m. 2019-aisiais jo vietoje iškilo septynių aukštų daugiabutis (už projektą atsakinga UAB "Miesto planas"). Juk 26 nauji butai geriau nei du seni (tiek tilpo medinuke), ar ne?

Namas Kęstučio g. 5

Didelio sklypo prie Kęstučio gatvės (dabar Nr.3 ir 3A, kieme – 5 ir 5A, tada Nr.3) savininko pavardė buvo Smoličius. Panašu, kad jis išvyko iš Kauno apie 1922 m., o Kaune paliktą jo nuosavybė prižiūrėjo Anatolijus Sokolovas. 1930 m. Sokolovas vadina save "Smoličiaus namo užveizdėtojas", 1932 m. balandį – "faktinis valdytojas", o tų pačių metų lapkritį jis jau valdos savininkas: nuosavybės teisė pripažinta Taikos teisėjo nutarimu kaip "įsenėjimas". Smoličius į Lietuvą nebegrįžo ir sklypas liko Sokolovui.

Dokumentai nušviečia tik trumpą kieme stovinčio medinio namuko, pažymėto Nr.5, gyvenimo periodą tarpukariu (1930–1937 m.). Žinant to meto požiūrį į medinius namus miesto centre, galima pasakyti, kad jam labai, netgi stebuklingai, pasisekė: jo ne tik nenugriovė, bet 1930 m. net leido paremontuoti: vietoje buvusių gontų uždėti naują skardinį stogą. Namas buvo "gerame stovyj". Stogą dengė meistras Sergiejus Korkockas. Prie gatvės tuomet dar stovėjo didelis medinis gyvenamasis namas, kurio vietoje vėliau, Sokolovui išpardavus jam atitekusio sklypo dalis, atsirado du nauji modernistiniai daugiabučiai.

1936 m. Sokolovas stato vieno aukšto, vieno buto mūrinuką su sandėliu (šiandien Nr.5A, projektas architekto Adolfo Netyksos). Mūrinukas pasirodo esantis per arti medinio namo priebučio (vadinamo gonkais); namukas turėjo du priebučius ir abu liepė nugriauti, tačiau griovimą atidėjo, o priebučiai ir šiandien čia. Namas prižiūrimas. Tiesa, dalis langų buvo pakeista vadinamaisiais aklaisiais, dalis – butaforiniais (plastikiniai langai, imituojantys originalų skaidymą), bet dauguma langinių buvo išsaugota.

Namas Kęstučio g. 13A

Šis, nuo Kęstučio gatvės atsišakojusioje "gatvelėje" stovintis namukas tarpukariu pakeitė tris šeimininkus ir buvo pasmerktas nugriauti. Didelis sklypas (tada Nr.5) Kęstučio gatvėje XX a. pradžioje priklausė Teodorui Martusevičiui. Sklypo dalį, esančią toliau nuo gatvės, 1932 m. nusipirko Mejeris ir Dora Burakai. Šioje dalyje buvo trys mediniai namai: du gyvenami ir vienas, kuriame buvo įsikūrusi Uzdono kino laboratorija. 1934 m. vienam Burakų gyvenamajam namui buvo surašytas griovimo aktas, kitus du buvo leista "tuo tarpu dar palikti".

Dalį Burakų sklypo 1936 m. nusipirko Česlovas ir Michalina Petrauskai. Tais metais griovimo aktas buvo surašytas ir šiam nameliui. Petrauskai šalia šio seno medinuko pasistatė kuklų, krosnimis šildomą dviejų aukštų su mansarda mūrinį namą (projektas inžinieriaus Jokūbo Rabinavičiaus, šiandien Nr.13). O medinuko griovimo terminas kasmet vis buvo atidėdamas iki pat 1941 m., kol 1942 m. vasarą galiausiai buvo leista jame padaryti kapitalinį remontą.

Namas Kęstučio g. 43

Šis medinins namas akivaizdžiai turi išlikusias vertingąsias savybes: galima grožėtis kiaurapjūviais drožiniais dekoruotu fasadu, ypač – langų sandrikais ir mansardos langelio apvadais, kuriuose net erdvines figūros išpjaustinėtos; karnizinėmis juostomis. Tiesa, šios vertybės neturi jokios teisinės apsaugos.

Šio medinuko gimimo metai nurodomi tarp 1896 ir 1900-ųjų. Vytauto Mikalausko knygoje "Kinas Lietuvoje" pateikta informacija, esą šiame name gyvenęs pirmasis animacinių filmų kūrėjas Vladislovas Starevičius, kelia daug klausimų. Garsaus kino kūrėjo iš Lietuvos atminimas pagerbtas prie Arklių pašto, kur gyveno Tadas Daugirdas, ir tai todėl, kad V.Starevičius dažnai vaikščiojo pas T.Daugirdą į svečius. Bet kur jis gyveno? Žinoma, kad 1882 m. gimęs V.Starevičius nuo ketverių metukų, t.y. nuo 1886 m., augo Kaune pas savo senelius, motinos tėvus, Legeckius, o 1911 m. išvyko iš Kauno į Maskvą.

Tarpukariu sklypas priklausė Aleksandrui Makūnui; kalbama, kad jis buvo amerikonas, t.y. į tėvynę sugrįžęs Amerikos lietuvis (ir tikrai, rašyti lietuviškai jis nelabai mokėjo). Makūno šio sklypo gilumoje 1925 m. pastatytas raudonų plytų mūrinis namas su erkeriais (šiandien Nr.45, projekto autorius inžinierius Jonas Krasauskas) – vienas ankstyviausių Kaune mūrinių nuomojamų daugiabučių. Sklypo dešinėje stovėjo dar vienas medinis namukas su sandėliu, kurio griovimo istorija tęsėsi nuo 1936 iki 1941 m. Name, kuris 1940 m. buvo "tokiam stovyje, kad sudaro griovimo pavojų", buvo tik du kambariai ir virtuvė, tačiau jame gyveno devyni žmonės. Mūsų dienų tas namas nesulaukė.

O prie gatvės stovinčiam gražuoliui niekas negrėsė. Name buvo vienas penkų kambarių butas su veranda ir nedidelis rūsys. Kiemo pusėje – seniai nedažytas iš dalies dviejų aukštų priestatas.

Sovietiniais laikais namas buvo nacionalizuotas. Inžinierius, lakūnas Viktoras Ašmenskas (1912–2016) prisiminė, kad 1944 m., grįžęs į Kauną ir pradėjęs dirbti Miškų pramonės liaudies komisariate, jis su žmona ir dukra Nijole gavo šiame name butą Nr.1. Kartu apsigyveno ir jo sesuo Julija, atvažiavusi į Kauną mokytis. LAF veikėjas, Birželio sukilimo dalyvis V.Ašmenskas tapo 1945 m. kapitono Jono Noreiko (Generolo Vėtros) Vilniuje organizuotos pogrindinės Lietuvos tautinės tarybos Kauno štabo koordinatoriumi. 1946 m. V.Ašmenskas buvo suimtas. Gali būti, kad kurį laiką tai vis dar buvo vienas butas, o butų numeracija buvo išlikusi senoji (t.y. ne vieno namo, o viso sklypo).

Šiandien name įsikūrusi muzikos prekių parduotuvė. Ir nors plastikiniai langai namo nepuošia, galima sakyti, kad namui pasisekė. O štai jo kaimynui pasisekė mažiau.

Namas Kęstučio g. 47

Didokas vieno aukšto medinukas, visu ilgiu išsitęsęs palei gatvę, buvo pastatytas 1890 m. Prie virtuvės rizalito kieme tarpukariu buvo pristatyta mūrinė dalis. Sprendžiant iš arkutėmis profiliuotos pokarnizinės lentos ir kampų apkalimo, didesnių puošmenų namas neturėjo.

Sklypas, bent nuo 1924 m., o gal ir anksčiau, priklausė Stasiui ir Aleksandrai Digriams. S.Digrys (1886–1959) buvo bankininkas, pirmasis Kooperacijos banko valdybos pirmininkas, Lietuvos banko tarybos narys, Tarptautinio banko direktorius, vienas draudimo bendrovės "Lietuva" (jos būstinė buvo įsikūrusi kitoje Kęstučio gatvės pusėje) steigėjų ir valdybos pirmininkas, Steigiamojo Seimo narys (nuo LSDP). 1944 m. pasitraukė į Austriją.

1931 m. S.Digrys sklypo gilumoje pradėjo didelio mūrinio namo statybą (projektas – inžinieriaus Felikso Vizbaro, šiandien Nr.47A). Tais pačiais metais jis prašo leidimo "sutaisyti dviejas gonkas ir perdengti medinio namo stogą skarda. Namas visai geras". Tai padarius, S.Digrys norėjo jį nudažyti, "kad namas ir iš oro atrodytų gražiai". 1932 m. pradžioje buvo pastebėta, kad, anot policijos skundo, "prie medinio namo prie kairiojo rubežiaus pastatyti nauji gonkai". Tikriausiai nesulaukęs leidimo S.Digrys ėmėsi veiksmų. Leidimas buvo gautas tik tų pačių metų lapkritį ir įtakingas savininkas nubaustas nebuvo.

Sovietiniais laikais namas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. 1966 m. ant jo buvo pakabinta memorialinė lenta: "Šiame name 1919–1924 m. gyveno miškininkas prof. Povilas Matulionis." Nurodytu laikotarpiu P.Matulionis (1860–1932) buvo Žemės ūkio ministerijos viceministras, o 1924 m., tapęs ką tik įsteigtos Žemės ūkio akademijos pirmuoju rektoriumi, iš Kauno išsikėlė. Sunku pasakyti, kodėl sovietų valdžia jį buvo taip pagerbusi: P.Matulionis, nors ir buvo aktyvus visų revoliucijų dalyvis, daugiausia darbavosi Vilniuje kaip lietuvybės puoselėtojas. Lentos seniai nebėra, o teisinė apsauga panaikinta 2015 m., kai jau penkerius metus namas buvo visiškai apleistas ir net degė.

Kauniečiai prisimena, kad, grįžęs iš lagerio, šiame name gyveno Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, Birželio sukilimo dalyvis, rezistentas Liudas Butkevičius (1881–1963).

Namas Kęstučio g. 64

Prie įvažiavimo, vedančio į Kauno nacionalinio dramos teatro Ilgąją salę, stovi medinukas, buvęs linksmai ištapytas tais laikais, kai jame buvo įsikūrusi vieno vaikiško laikraščio redakcija. Deja, jo istorija dar nėra žinoma. Sprendžiant iš išlikusių tarpukario situacijos planų, atrodo, kad tai buvo dr. Efraimo Rabinavičiaus sklypo dalis, tačiau nei jo, nei kaimynų statybos bylose namas nepaminėtas.

Į ant aukšto cokolio stovintį namą iš gatvės veda šoniniai laiptai, išsaugoję savo metalinę atitvarą ir stogelį su konsolėmis. Kiemo pusėje namas turi priestatą su mezoninu; kai kurie langai vis dar su langinėmis.

Kauno kamerinis teatras (Kęstučio g. 74A)

Kauno kamerinis teatras irgi yra medinukas, statytas prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1924 m. sklypas priklausė Antanui Čuladai. 1930 m. savininkui buvo surašytas protokolas už tai, kad be leidimo prie šio medinio namo pradėjo statyti medinį priestatą ant seno pamato. A.Čulada aiškinosi, kad "čia ne nauja statyba, o iš esančios verandos", kuri buvo pastatyta dar prieš karą ir iš kurios liko pamatai. O priestatas jam būtinai reikalingas, nes savivaldybės nurodymu name privaloma įsirengti WC ir vonią, o daugiau nėra kur. Po ilgų susirašinėjimų jam leido "įrengti šiltą verandą", kurios vietoje šiandien yra įėjimas į teatrą.

Pasakojama, kad sovietiniais metais žmonės šį namą vadino chlamke. 1990 m. namas atiteko teatrui, kuris tada vadinosi Kauno jaunimo kameriniu ir visą savo gyvavimo laiką (nuo 1976 m. Stanislovo Rubinovo įkurtos Jaunimo muzikinės studijos) neturėjo savo patalpų. Kad gautų patalpas, teatralai dešimt dienų badavo, pasistatę palapinę prie tuometinio miesto vykdomojo komiteto, o vėliau patys šį namą remontavo ir pritaikė teatrui.

Namas K.Donelaičio g. 72

Prestižinės gatvės vidury, prie pat secesinio nunciatūros namo – to, kuriame iš to paties sklypo savininko Abromo Kaco patalpas nuomojosi Vatikano diplomatai, stovi užsimaskavęs vieno aukšto namukas, iš gatvės tinkuotas, o iš kiemo likęs senu sukrypusiu mediniu fasadu. Leidimo nutinkuoti gatvės fasadą A.Kacas paprašė 1933 m. pabaigoje, motyvuodamas tuo, kad namas, "mūsų laikinosios sostinės, šiaip ar taip kalbant, centralinėje gatvėj stovėdamas, rodo nemodernišką išvaizdą". "Aš ir ryžaus, – toliau rašo A.Kacas, – šį mano namą, jo priešakinę (fasado) dalį nutinkuoti padoriu tinku, kad šis pastatas žmoniškesnis atrodytų."

Leidimą jis gavo, nes namas, nors ir medinis, buvo pripažintas esantis "gerame stovy, negriautinas". Jame netgi buvo "centralinis šildymas, vandentiekis ir kanalizacija". Tačiau savininkui laiku darbų neatlikus ir 1935 m. pavasarį paprašius leidimą pratęsti, atsakymas buvo neigiamas, "kadangi namas mūriniame kvartale". Po kiek laiko savivaldybės Statybos skyrius lyg apsigalvojo ir paprašė pateikti projektą, bet ir vėl neleido, nes "projekte tas tinkavimas namo fasado nepagerintų".

Tuomet savininkas užsakė inžinieriui Geršonui Rozentaliui naujo, "pagerinto" fasado projektą: jame centrines duris buvo numatyta įrėminti pusapvaliais apvadais, virš durų padaryti apvalų švieslangį ir laiptuotą dviejų tarpsnių frontoną. Gaila, kad šis projektas nebuvo įgyvendintas, nes 1936 m. pradžioje leido fasadą aptinkuoti tokį, koks buvo.

O štai kiemo fasadas išsaugojo lentelių apkalą ir langines, nors ne visas: štai, šalia sukrypusio prieangio buvęs langas virto baltų plastikinių durų ir lango kompleksu: matyt, kažkas pasidarė sau privatų įėjimą.

O dabar pakilkime į V.Putvinskio (buvusią Kalnų) gatvę. Čia XIX a. buvo pastatyti vos keli mūriniai namai. Beveik visoje gatvėje stovėjo sodų ir daržų apsupti medinukai.

Namas V.Putvinskio g. 36

Šis medinukas skaičiuoja savo paskutines dienas. Jo vietoje iškils šešių aukštų daugiabutis namas, suprojektuotas Gintaro Natkevičiaus, visai nebjaurus (bent jau ne stiklinis ir ne "surūdijęs", o baltas), tik neaišku, kaip jis atrodys šalia inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus neribotos fantazijos vaisiaus – 1924–1926 m. iškilusio gigantiško secesinio Lietuvos banko tarnautojų namo, anuomet keistai nustelbusio kuklią Drenkauskų sodybą.

Be šio, manoma, XIX a. statyto namo, sklype stovėjo tik medinė malkinė, kurioje gyveno ir sargas. Malkinę 1932 m. teko nugriauti, nes Uršulei Drenkauskienei nepavyko gauti leidimo jos stogui remontuoti. Nuo 1930 m. rudens atsakymai buvo vis tie patys: negalima, "nes tie trobesiai reikalingi perstatymo, o yra mūro kvartale, kur mediniai trobesiai negali būti perstatomi". U.Drenkauskienė skundėsi, kad dviem jos kaimynėms buvo leista iš naujo dengti medinių namų stogus. Niekas nepadėjo. O dar šalia esančioje gatvelėjė atsirado daug naujų mūrinių namų, tad buvo nuspręsta, kad "trobesys jau apysenis ir negražiai derinasi su kitų gražių mūrinių namų fasadais, esančiais prieš jį Aušros take". Teko U.Drenkauskams statyti naują "mūrinį trobesį gyvenamam butui, sargo patalpai ir sandėliams". Šis dviejų aukštų, "iš mūro ir betono", krosnimi kūrenamas, 1932 m. pagal inžinieriaus Antano Breimerio projektą pastatytas namukas tebestovi ir dabar.

Šeimos gyvenamasis namas tarpukariu remontuojamas nebuvo. Į vieno aukšto su aukštu cokoliu medinuką iš gatvės vedė du įėjimai su laiptais; taigi, name buvo įrengti mažiausiai du butai. Nei laiptų, nei durų neišliko, tik įsprūdinės langinės.

Mano studentiškais laikais čia, tiesiai priešais mūsų pamėgtą, o šiandien jau apverktą "Pakalnę", veikė "Naminių patiekalų" kavinė, į kurią kartais užsukdavome (per arčiau Banko namų buvusį įėjimą, tada dar turėjusį laiptelius), ir žinote, virtos bulvės čia iš tikrųjų buvo naminės, kaip ir visa aplinka. Vėliau namą apleido, išpaišė, padegė.

Namas V.Putvinskio g. 31 (1881–2014)

Ten, kur 2016 m. išdygo nauji stikliniai VDU rūmai, anksčiau stovėjo dviem sklypams priklausę mediniai namai. Tris iš jų nušlavė nauja statyba.

Labiausiai gaila prie pat gatvės stovėjusio didelio tinkuoto namo su mansardiniu stogu. Lietuvos medinės architektūros duomenų bazėje "Archimedė" 2014 m. namas buvo aprašytas kaip "apleistas" ir "skirtas nugriovimui". Gatvės fasade buvo dvivėrės durys, papuoštos secesiniu lenktų linijų reljefu, langai su langinėmis.

XIX a. viduryje šio sklypo savininkas buvo Antanas Usevičius. Namą jis planavo statyti jau 1869 m., bet pasistatė tik 1881-aisiais. Tai buvo vieno aukšto medinis namas su cokoliu, kuriame buvo įrengtos gyvenamosios patalpos. Namukas buvo labai paprastas, bet jo autorius nepaprastas – projektą parengė žymus gubernijos architektas Simonas Gorskis. XX a. pradžioje valda vis dar priklausė Usevičiams, o po Pirmojo pasaulinio karo, jau 1922 m., – Izaokui Kaganui. Sklype stovėjo trys seni mediniai gyvenamieji namai: vienas prie gatvės, vienas viduryje ir vienas sklypo gilumoje prie kairiosios ribos.

1925 m. rudenį I.Kaganas prašo leidimo kapitališkai remontuoti gyvenamąjį namą prie gatvės: jis nori padidinti tris langus (tiek jų ir buvo gatvės fasade), įstatyti naujas duris, stogą uždengti skarda ir "visą namų fasadą apskritai sutvarkyti ir nugražinti atatinkamai miestų architektūros reikalavimams". Ir jam leido! Bet rodos, patys nesuprato, ką leido ir į ką įsivėlė.

Tų pačių metų gruodžio 1 d. Statybos komisija gauna iš Lietuvos atstatymo komisariato skundą, esą pil. Kaganas "kapitaliniai perstato stogą. Kadangi perstatymas medinių namų stogo mūriniam kvartale yra neleistina", komisariatas klausia, ar jis turi leidimą. Leidimą kaip ir turi, bet ne kapitališkai perstatyti. Statybos komisija prašo policijos stabdyti darbus ir surašyti I.Kaganui protokolą, bet po dešimties dienų apsigalvoja ir leidžia užbaigti remontą su sąlyga, kad fasadas iš gatvės pusės bus patobulintas. I.Kaganas ir tobulina. 1926 m. sausį jis prašo leidimo pristatyti prie medinio namo mūrinį priestatą, skirtą krautuvei. Priestatas turėjo vienšlaitį stogą, duris ir apvalų švieslangį virš jų. Akivaizdu, kad medinis namas buvo perstatinėjamas. Ir leista buvo viskas, išskyrus pačią įdomiausią namo dalį – didžiulę mansardą, kuri išaugo iš nekalto ketinimo perdengti stogą.

Antai savininkas gauna raštą, kuriame priekaištaujama, esą jam buvo leista tik remontuoti stogą, "gi Tamsta neturint leidimo pakeitei stogo konstrukciją, užstatei antrą gyvenamą aukštą mansardos formoje". Statybos komisija perspėja, "kad įrengimas minimam aukšte gyvenamų butų yra neleistinas ir siūlo Tamstai nuo to darbo susilaikyti, palikus kalbamą mansardą kaip fasado namų pagražinimą". Stogas buvo retos Kaune laužytos mansardinės formos, tikras pagražinimas.

Rodos, tuo galima buvo ir apsiriboti: pagražino fasadą, padidino langus, pristatė naują krautuvę, ir gerai. Bet ne, I.Kaganas nenurimsta. 1926 m. birželį jis prašo išduoti jam pažymėjimą, kad jis "vieton senojo namo pastatė naują", nes nori gauti vadinamąjį apsaugos raštą, kuris apsaugotų jo namą nuo sekvestro.

Iki remonto pirmame namo aukšte gyveno kapitonas Kuzinas, o štai po remonto apsigyveno toks Samuelis Šlapoberžskis, kuris savo buto šeimininką įskundžia ir prašo namą apžiūrėti. Esą I.Kaganas pareiškė, kad namas naujai pastatytas, "tačiau kiek man teko patirti šis namas nėra naujai pastatytas". Atėjusi komisija įsitikino, kad "namas iš gatvės medinis senas, rūsys ir pirmas aukštas atremontuotas (...), iš vienos pusės padarytas mūrinis priestatas krautuvei, iš kitos pusės pristatyta dalis mūro sienos. Antras aukštas (iš gatvės) pastatytas naujai kaipo mansardos ir padaryti nauji mediniai laiptai" (į mansardą buvo patenkama per kiemo priestatą-laiptinę). Be to, mansardoje be leidimo įrengti gyvenamieji butai. Komisijos išvadose yra prierašas rusų kalba, padarytas, rodos, inžinieriaus Noacho Bero Joffės ranka: "I novim priznan bitj nemožet" ("Ir nauju negali būti pripažintas"). Todėl jis "negali būti paliuosuotas nei nuo sekvestro nei nuo normavimo".

I.Kaganas kreipėsi į teismą. Atėjo nauja komisija. Šiai vadovavo Vladimiras Dubeneckis. 1926 m. liepos 22 d. surašytame akte išdėstyta, Dubeneckio nuomone, kad namo antras aukštas iš tikrųjų naujas, todėl visa tai "galima laikyti ne daliniu pertvarkymu, bet pilnu namų perstatymu". Juo blogiau. Komisijos narys Jonas Krasnauskas daro išvadą, kad "išpildymas šių darbų uždraustas, nes Kalno gatvė priklauso prie mūrinio kvartalo", "todėl namas turi būti išardytas"(!). Vis dėlto nutarta namo negriauti, bet jo antrą aukštą ir krautuvę užregistruoti kaip naujai pastatytus.

Po metų, 1927-ųjų vasarą, Statybos skyriaus vedėjas inžinierius Edmundas Frykas stebėsis, kodėl Kaganas nebuvo patrauktas atsakomybėn, "tačiau, faktui įvykus" siūlo pareikalauti iš jo namo brėžinius ir juos patvirtinti. Liepą I.Kaganas vis dar reikalauja apsaugos lapo pirmam aukštui, kaip "pilnai perstatytam" o 1927 m. spalį pateikia nepasirašytą brėžinį, kurį Statybos komisija "priėmė žinion", o už neteisėtą statybą vis dėlto patraukė I.Kaganą atsakomybėn. Lapkritį komisija "nerado galimu patvirtinti pridedamo atliktų darbų braižinio, tačiau atsižiūrėdama į tai, kad atliktoji statyba padidino miesto gyvenamų butų skaičių", nutarė nusiųsti visą bylą vyriausiajam statybos inspektoriui inžinieriui Antanui Macijauskui, kurio sprendimu namas buvo įteisintas.

1927 m. rudenį nesusipratimai užgriuvo kitą I.Kagano medinį namą, kuris stovėjo kiemo vidury. Ir vis dėl savininko išradingumo apeinant įstatymus, neleidžiančius medinių namų remontuoti. Pirmiausia jis paprašė leidimo statyti naują vieno aukšto mūrinį dviejų butų namą, o kai šis jau buvo pastatytas, pasirodo, kad tai senas medinis namas, tik "apdėtas plytomis". Gautas skundas, esą I.Kaganas kapitališkai sutremontavo seną medinį namą, pasinaudodamas leidimu statyti naują mūrinį; reikalaujama "tuos jo butus nukelti ir jį nubausti". Tačiau jau eina 1933-ieji, o namo ne tik kad nenugriovė, bet I.Kaganas dar ir pateikia prašymą leisti didinti jo langus ir daryti panašias "pertvarkas". Ir vėl leido! Su prierašu: "dabar namas gerame stovyje" (na, aišku, kad gerame, apmūrytas).

Tačiau pasirodo, dėl šio namo iki tų metų rudens vis dar vyko teisminis tyrimas, ir galiausiai buvo nutarta I.Kaganą pripažinti kaltu, bet namo negriauti. Atvirkščiai, tuo pačiu metu jis buvo nutinkuotas ir dabar atrodė visai kaip mūrinis. Savivaldybė nenurimo ir pateikė apeliacinį skundą, reikalaudama namą nugriauti. Skundas buvo atmestas, o I.Kaganas dėl "pasenėjimo" netgi nenubaustas.

Grįžtame prie namo prie gatvės. Tais pačiais 1933 m. savininkas prašo leidimo jį nutinkuoti, o paskutinio, trečio, namo kieme stogą apdengti skarda. Leido ir nutinkuoti, ir stogą apdengti, tik čerpėmis.

Ten, kur stovi VDU daugiafunkcis mokslo ir studijų centro pastatas, prasideda buvusio Kartofliškių palivarko teritorija, kurios visi sklypai iki pat A.Mickevičiaus gatvės tarpukariu buvo valdomi "Dobrovolskio amžino činšo teisėmis". Sklype, kurį valdė Marija Teodorčiukienė, iki VDU rūmų pastatymo buvo likęs dar vienas vieno aukšto medinis namukas su langinėmis, statytas 1887 m.

Namai V.Putvinskio g. 19, 19A, 19B

Iš karto už VDU pastato pasukus į kiemą mūsų laukia medinių lūšnelių kaimelis. Į jį patekus kyla klausimas: kodėl žmonės (19 ir 19A namų gyventojai) atsivėrė nuo kaimynų (atnaujinto 19B namo gyventojų) tokia didele tvora? Ogi todėl, kad taip sklypas buvo padalytas 1939 m.

Sklypą prie Kalnų gatvės iš Kazimieros Malickienės 1901 m. pradžioje nusipirko Jonas ir Malvina Urbonavičiai. M.Urbonavičienė mirė apie 1926 m., ir 1932 m. savininkas buvo J.Urbonavičius. Tų metų situacijos plane matome du medinius gyvenamuosius namus sklypo kraštuose. Namukai buvusioje Kartofliškių palivarko žemėje, tikriausiai, buvo statyti Malickių. Vienas šių medinukų per 1939 m. parceliaciją buvo padalytas pusiau (į dabartinius Nr. 19A ir 19) ir pusė namo pateko į atskirtą frontinį sklypą, parduotą Judeliui Gurvičiui ir Borisui Leonui Neimarkui. Tais metais sklypą paveldėjo Urbonavičių anūkės, seserys Radvilavičiūtės: Marija Radvilavičiūtė-Šapkauskienė ir Juzefa Radvilavičiūtė-Hagentornienė. Jos jį ir išparceliavo: J.Gurvičius ir B.L.Neimarkas 1940 m. pasistatė prie gatvės naują gražų namą (projekto autorius inžinierius Leiba Zimanas), o likęs sklypas su medinukais atiteko mūsų jau pažįstamiems Drenkauskams.

Namas V.Putvinskio g. 28A

XIX a. pabaigoje šis sklypas priklausė matininkui P.A.Nabokovui; nuo 1903 m. – Veliuonos dvarininkui A.Vakseliui (šių žmonių vardai dokumentuose nepaminėti), o nuo 1912 m. jo savininkas – Vasilijus Fiodorovičius Ostrovskis. Visą tą laiką sklypo viduryje stovėjo niekuo neišsiskiriantis medinis namas, kol 1912 m. V.F.Ostrovskis nesugalvojo prie jo pristatyti dviejų aukštų priestatą.

Projekto autorius buvo statybos technikas Jokūbas Ušakovas, techninė priežiūra – Aleksiejaus Skrynikovo. Naujame priestate buvo įrengtas butas per du aukštus, sujungtas su senoje namo dalyje buvusiu butu. Pirmame aukšte buvo įėjimas su atviru prieangiu, antrame – įstiklinta veranda su erkeriu, vainikuotu žaismingu bokšteliu su smaile. Šiaurinė dabartinio namo dalis buvo pristatyta vėliau. Šiandien renovacijos subjaurota vila jau neprimena J.Ušakovo taip mėgiamo secesijos stiliaus.

Namas V.Putvinskio g. 2 (prieš 1871–2019)

Pačioje V.Putvinskio gatvės pradžioje ant šlaito stovėjęs žalias medinukas buvo nugriautas 2019 m. rudenį. Sklypas su namu jau yra 1871 m. Kauno miesto plane. Galimas daiktas, tai buvo seniausias išlikęs namas visoje gatvėje. Dėl sklypo reljefo pusė vienbučio namo priekio buvo pakelta ant vieno aukščio dydžio cokolio, kuriame buvo įrengta virtuvė. Į namą buvo įeinama per šlaito pusėje buvusį prieangį. Buvo išlikusios įsprūdinės langinės, vertikalių apkalos lentelių juosta po langais, dvišlaitis, dar tarpukariu dengtas skardinis stogas.

Namas liko įamžintas Juditos Vaičiūnaitės prisiminimuose: čia augo ir gyveno poetės vaikystės draugė, gydytoja radiologė prof. Violeta Milenskytė-Ragaišienė (1940–1990), kurios tėvai namuką nuomojosi nacių okupacijos metais. "Jos tėvas buvo kilęs iš baltųjų emigrantų, senelis buvo popas, o keistuolė senelė tapė bažnytinius paveikslus." Už namo aukštyn iki pat Žemaičių gatvės kilo sodas.

1922 m. didelis sklypas priklausė Motiejui ir Minai Rusakams, iš kurių šį žemės lopinėlį 1924 m. lapkritį pirko Pacevičius, o iš jo, 1928 m. spalį, – Adomas Toločka. Prie pat namo buvo mediniai laiptai, vedantys į Žemaičių gatvę, sklypas buvo aptvertas tvora.

Įdomu, kad 1931 m. skulptorius Petras Rimša, gyvenęs dviejuose išsinuomotuose kambarėliuose A.Mickevičiaus gatvės pradžioje, prašo leidimo mūrinio dviejų aukštų gyvenamo namo statybai šiame lopinėlyje. Leidimą jis gavo, bet nieko nepastatė, ir nėra jokių žinių, kad jis būtų šį sklypą pirkęs, gal tik planavo.

O sklypą nusipirko inžinierius iš Klaipėdos Balys Sližys. 1938 m. spalį jis pateikė prašymą statyto trijų aukštų su mansarda, keturių butų namą. Įspūdingas architekto Broniaus Elsbergo projektas buvo ilgai diskutuotas, nes sklypas labai nepatogus. Šiai vietai kiek per didelis namas turėjo būti priglaustas prie 1934 m. M.Rusako pastatyto namo (projektas inžinieriaus Geršono Rozentalio, šiuo metu atnaujintas), bet, deja, taip ir nebuvo pastatytas.

Namas K.Donelaičio g. 41 / A.Mickevičiaus g. 33

A.Mickevičiaus ir K.Donelaičio gatvių kampo puošmena – mėlynas (anksčiau buvo žalias) dviejų aukštų su mansarda medinis namas su išskirtiniais erkeriais abiejuose fasaduose. Šis namas buvo perstatytas jau po Pirmojo pasaulinio karo, bet dar iki griežtų mūro statybos įstatymų priėmimo, apie 1920 m.; iki tol jis buvo vieno aukšto. Išliko XX a. pradžios antro aukšto langų skaidymas. Visas K.Donelaičio gatvės fasadas, kaip ir kiemo priestatas, vis dar su įsprūdinėmis langinėmis; vertikaliai apkalta tarpaukščių juosta. Namas buvo šildomas krosnimis, turėjo vandentiekį ir kanalizaciją.

Tarpukariu namas priklausė žmogui keista pavarde – Mendelis Very-Bey. Sena kaunietiška legenda sako jį buvus aukso prekeiviu, ir jei tai būtų tiesa, jis dar ne tokius rūmus šioje geroje vietoje būtų pastatęs. Bet iš tikrųjų, M.Very-Bey turėjo čia krautuvę, kurioje vyko "įvairenybių prekyba"; kitos pirmo aukšto patalpos buvo išnuomotos valgyklai. Įdomu, kad kažkas panašaus, o būtent "Senienų krautuvė" šiame name veikė mūsų laikais ir užsidarė visai neseniai, o dabar įrengta valgykla, tiksliau, aludė.

1930 m. vasarą savininkas paprašė leidimo "perdirbti langas į durį" (tiek leido jo lietuvių kalbos žinios) A.Mickevičiaus gatvės fasade ir taip padarė įeigą bei dideles vitrinas toje vietoje, kur jos yra ir šiandien.

Namas Laisvės al. 36B

XIX a. pastatytas medinis namas – nors ir smarkiai apgadintas, bet vienintelis likęs iš Laisvės alėjos kiemuose buvusių sodybinių gyvenamųjų namų. Didelis sklypas, buvęs Kartofliškių palivarko dalis, paveldėtas iš tėvų Viktoro Tado ir Benediktos Majauskų, tarpukariu buvo "Dobrovolskio činšo teisėmis" valdomas seserų Majauskaičių: Jadvygos Pacevičienės ir Elenos (Helos) Skirgailienės. Namas statytas XIX a. pabaigoje, tikriausiai Benediktos Majauskienės.

J.Pacevičienė mirė 1927 m., jos sklypo dalį 1929 m. nusipirkęs Kazimieras Pocius iš karto jį pardavė gydytojui, pulkininkui Pranui Sližiui, kuris 1930 m. prie Laisvės alėjos pasistatė kino teatrą "Kapitol", o ši vidurinė sklypo dalis iki pat 1940 m. nacionalizacijos priklausė H.Skirgailienei.

Šis medinukas kauniečiams pažįstamas kaip buvęs liaudiško stiliaus restoranas "Žalias ratas". 2016 m. pavasarį namas buvo parduotas ir dabar jame veikia Žydų studentų centras.

***

Tuo, kad "gėdos architektūros" reiškinys buvo žinomas jau tarpukario kauniečiams, galime įsitikinti perskaitę pirmojo "Vadovo po Kauną" autoriaus Vaclovo Čižiūno kvietimą 1935 m. pasivaikščioti K.Donelaičio gatve, kur "senieji pastatai šalia kasmet naujai augančių puošnių namų, tartum gėdindamiesi savo pačių buities, prisigūžę laukia savo pasmerkimo ir mirties valandos. Taip senasis, "rusiškasis" Kaunas nyksta mūsų pačių akyse". Šiandien beveik visi išlikę ir iki šiol rusiškais vadinami Kauno medinukai, mus pasitinkantys K.Donelaičio gatvės pradžioje, yra įrašyti į Kultūros vertybių registrą.

Namas K.Donelaičio g. 11

Du šalia stovintys medinukai (Nr. 7 ir Nr. 11) buvo pastatyti XIX a. pabaigoje Iciko Danovskio. 1895 m. abu juos nusipirko Soboro statybos rangovas Loginas (Lionginas) Ščerbakovas. Tai jis pasirūpino namukus papuošti rusiško (ar veikiau ukrainietiško) stiliaus drožiniais, kuriuos sukūrė jo kvietimu į Kauną atvykę ir Soborą dekoravę meistrai iš Černigovo gubernijos, kurioje L.Ščerbakovas turėjo nuosavybės.

Šį, mažesnį, namą L.Ščerbakovas greitai pardavė. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė darė prielaidą, kad jame gyveno prie Soboro statybos dirbę darbininkai, tad užbaigus statybą namas tapo nebereikalingas.

Tarpukariu namas priklausė Dobkevičiams. Nuo 1920 m. viceministru, 1922 m. – finansų ministru buvęs Jonas Dobkevičius nuo 1925 m. iki mirties vadovavo Prekybos ir pramonės rūmams; paskutiniais gyvenimo metais buvo Vengrijos Karalystės generalinis konsulas Lietuvoje (šiame name veikė ir konsulatas). Žmoną Valentiną Tepliakovą jis parsivežė iš Sankt Peterburgo. Šeimoje augo trys vaikai: be karo lakūno, lėktuvų konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus, 1926 m. žuvusio per lėktuvo bandymus Aleksoto aerodrome, buvo dar Valentina (ji ištekėjo už Jurgio Jankausko) ir Aleksandras, abu 1944 m. pasitraukę į Vakarus.

Šiam namui pasisekė (arba ne – nelygu kaip pažiūrėsi) – 2001 m. jame įsikūrė restoranas "Bernelių užeiga". Gausiai nėriniais dekoruotas fasadas, atviras prieangis su suoliukais ir tekintomis profiliuotomis kolonėlėmis – viskas yra nudažyta kičiniu blizgančių dažų deriniu. Langai liko be profiliuotų rėmų, nes buvo pakeisti dar sovietiniais laikais; nebėra ir langinių. Virš kiemo priestato restorano savininkai pristatė didelį balkoną.

Namas K.Donelaičio g. 11A

Tam pačiam sklypui priklausė ir kieme už "Bernelių užeigos" pasislėpęs medinis namas su spalvotais stiklais įstiklinta veranda. Namas perstatytas iš 1900 m. L.Ščerbakovo statytos ir kartu su namu parduotos medinės arklidės, kurioje buvo įrengti papildomi kambariai darbininkams gyventi.

Namas K.Donelaičio g. 7

Šiame name Ščerbakovai gyveno iki 1924 m. Valda priklausė L.Ščerbakovo vyresniojo sūnui Fadiejui Ščerbakovui, o 1924 m. buvo parduota anglų literatūros profesoriui Pranui Augustaičiui (1883–1941).

1931 m. Augustaitis su žmona Aleksandra persikėlė į mūrinį namą kieme, kurį pasistatė pagal inžinieriaus Klaudijaus Dušausko-Duž projektą (dabar Nr. 7A); užpakalinę sklypo dalį pardavė Stasiui ir Julijai Matjošaičiams, kurie 1932 m. ten pasistatė savo mūrinį inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus projektuotą namą (dabar Nr. 9), o šis medinukas prie gatvės atiteko Rusų gimnazijos direktoriui, iškiliam pedagogui Aleksandrui Timinskiui (1884–1959). Taip viename kieme apsigyveno rinktinė Kauno intelektualų kompanija.

Pas Aleksandrą ir Verą Timinskius dažnai lankydavosi Levas Karsavinas, kartais jis netgi likdavo nakvoti kartu su savo šunimi (apie šunį pasakojo Maskvoje gyvenantis A.Timinskio anūkas Aleksejus Nikolskis). Name buvo aštuoni kambariai – mažiausiai du butai, kurių vienas buvo nuomojamas. 1931 m. mūrinę malkinę "savo ir nuomininkų malkoms", sandėlį ir virtuvę, priglaustą prie medinio namo A.Timinskiui projektavo pats Bronius Elsbergas.

Namas, su kaimyniniu medinuku Nr. 5 sujungtas ugniasiene, puikuojasi trimis sluoksniais drožinėtų pokarnizinių juostų nėrinių, tebeturi langų sandrikus, įsprūdines duris ir langines; rodos, išliko ir nemažai autentiškų vidaus detalių: vyriai, rankenos, profiliuoti langų rėmai, koklių krosnys.

Po rytine namo dalimi yra rūsys su cilindriniais skliautais. Kadaise turėtą atvirą prieangį su kolonėlėmis namas prarado dar tarpukariu: 1932 m. vasarį seniems prieangiams buvo surašytas griovimo aktas, nes jie "išsikišę į gatvę per statybos liniją ir trukdo gatvės sutvarkymui ir šaligatviu judėjimui". Liko tik puošnaus trikampio frontonėlio, paremto stulpelių poromis, akcentas. Namas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, tačiau jau dešimtmetį stovi apleistas.

Namas K.Donelaičio g. 5

1894 m. didelė valda K.Donelaičio (anuomet – Proviantskaja) gatvės ir Vytauto (anuomet Michailo) prospekto kampe su šešiais mediniais namais ir dideliu sodu priklausė valstybės patarėjui Berliakovui. XX a. pradžioje visas sklypas atiteko vokiečiui pirkliui, Kauno miesto valdybos nariui Rudolfui Markeriui ir jo žmonai Michalinai. Kampinę sklypo dalį 1925 m. Markeriai pardavė gydytojui Vladui Kairiūkščiui, o kita dalis liko jiems.

Ant namo durų užrašyta data – 1896 – veikiausiai nurodo jo pastatymo metus; žinoma net projekto autoriaus pavardė – Vladimiras Serocinskis. Fasado dekoras primena istorinių mūrinių namų stilistiką: profiliuotas apkalimas po langais sudaro būdingus stačiakampius, atsikartojančius dvivėrių įsprūdinių durų ir langinių puošyboje. Virš įeigų išlikę metaliniai stogeliai su ažūriniais trikampiais skydais ir konsolėmis. Iki šių dienų išliko baltų koklių krosnys. Dar vienas, senesnis, medinis namas ir medinis sandėlis stovėjo kieme; jie buvo nugriauti 1977 m.

Markerio duktė Aleksandra ištekėjo už Bronislavo Sollomino. Prie gatvės, kur augo didelis Markerių sodas, Sollominai 1926 m. pasistatė gražų mūrinį namą (šiandien Nr. 3, projektas inžinieriaus Stanislovo Mako). Šeima gyveno kiemo medinuke, kuris 1928 m. buvo pertvarkytas: jame buvę dešimt kambarių padalyti į du butus.

Sollominų duktė Irena Sollominaitė ištekėjo už Prano Hikso. P.Hiksas buvo gimęs Vilniaus Verkių dvare, priklausiusiame kunigaikščiui Peteriui Vitgenšteinui, pas kurį jo senelis – iš Čekijos kilęs Johanas Hiksas dirbo miškininku. J.Hiksas vyresnysis buvo vedęs prancūzę Magdaleną Bulmas, o vienas jo sūnų – Johanas Hiksas jaunesnysis tapo žymiu XIX a. fotografu.

Iš tokios tad nepaprastos šeimos kilęs P.Hiksas, žinomas kaip pirmasis Lietuvos karo lakūnas, vėliau dirbo "Metalo" fabrike vyriausiuoju inžinieriumi, garsėjo kaip automobilių žinovas ir lenktynininkas. Lenktynėse jis dalyvaudavo kartu su žmona Irena. Jų abiejų atminimui 2012 m. ant namo pakabinta memorialinė lenta, kuri skelbia, kad šiame name jie gyveno nuo 1955 m.: nacionalizuotame name savininkams buvo paliktas vienas butas, bet ir jis buvo virtęs komunaliniu. Išėjęs į pensiją P.Hiksas bandė sumeistrauti skraidantį automobilį. Irena Hiksienė dirbo rusų ir vokiečių kalbos dėstytoja.

Hiksai turėjo keturias dukteris. Viena jų, Rudolfo Markerio proanūkė Jūratė Veiverienė šiandien yra šio namo šeimininkė. 2009 m., atgavusi didesnę namo dalį, Vilniuje gyvenanti savininkė lyg ir pradėjo jį restauruoti, tačiau darbai nepasistūmėjo. Šiandien apleistas medinukas, rodos, pamažu sulenda į žemę.

Ant to paties namo 1994 m. pakabinta medinė memorialinė lenta primena kitą šio namo gyventoją: "Šiame name 1940 m. gyveno ir dirbo Lietuvos kariuomenės savanoris, Steigiamojo Seimo narys, žurnalistas, kultūros darbuotojas Petras Ruseckas. Žuvo 1945 m. Karagandos lageryje." P.Ruseckas, vienas iš Lietuvių žurnalistų ir rašytojų sąjungos įkūrėjų, čia gyveno vos kelis mėnesius.

Namai K.Donelaičio g. 1, 1A / Vytauto pr. 95

Vieno aukšto su mansarda tamsiai žalias medinukas judrioje gatvių sankryžoje pastatytas 1878 m. Sklypo gilumoje išlikęs dar vienas namukas Nr. 1A, pastatytas apie 1860 m., ko gero, seniausias Kauno centre išlikęs medinukas. Tai to paties Berliakovo, vėliau – Markerių sklypo dalis, kurią Markeriai 1925 m. pardavė gydytojui V.Kairiūkščiui. Žinoma, kad 1894 m. Berliakovas prie kampinio namo pristatė į K.Donelaičio (Proviantskaja) gatvę kampu išeinantį priestatą. Namukas anuomet buvo kuklus: jo pagrindinis fasadas su įeiga kairiajame krašte tęsėsi palei Vytauto (Michailo) prospektą.

1926 m. liepą V.Kairiūkštis "išimties keliu" gavo leidimą namo kapitaliniam remontui: apkalė jį naujomis lentelėmis, pakeitė duris ir net padidino Vytauto prospekto priestatą nauju prieangiu. Projektą paruošė inžinierius Stanislovas Makas. Jo suprojektuotos dekoruotos įsprūdinės durys su švieslangiais ir šiandien puošia įeigą. Projekte pavaizduotas namas labai skiriasi nuo 1894 m. matyto: jo ilgojo fasado įeiga pasislinko į dešinę pusę ir įgijo prieangį.

V.Kairiūkštis name užsiėmė privačia praktika, tad naujas prieangis pažymėtas kaip "laukiamojo veranda", o visas priestatas kaip "per pusę veranda, per pusę koridorius, skiriamas ligoniams". Bet ir čia buvo nusižengta įstatymui: savininkas pradėjo statyti prieangį anksčiau, nei gavo leidimą, tad neapsiejo be protokolo ir "patraukimo atsakomybėn".

1930 m. pagal Algirdo Šalkauskio projektą kiemo pusėje prie namo buvo pristatytas mūrinis dviejų aukštų modernistinis priestatas "vonios ir kitų patogumų įrengimui". Prašydamas statybos leidimo savininkas prašo "atsižvelgti į tai, kad medinis namelis kieme bus su laiku sugriautas", nes jis atsidūrė per arti priestato. Taigi, kaip ir pasižadėjo seniausią namą griauti, bet kol kas prašo leisti jį padengti "geležimi". Prie prieangio-laukiamojo buvo pristatytas dar "naujas WC".

Sodas taip pat išliko netoliese, Gedimino gatvės gale gyvenusios J.Vaičiūnaitės vaikystės prisiminimuose: jis būdavo "svetingai atvertas" draugų ir pažįstamų vaikams.

Vidurių ir vaikų ligų gydytojas, Krokuvos universiteto absolventas V.Kairiūkštis (1887–1965) čia gyveno ir dirbo iki mirties. Jis buvo garsaus pedagogo Juozo Kairiūkščio sūnus, tarp jo brolių ir seserų – trijų Seimo narių, teisingumo ministro ir ministro pirmininko Antano Tumėno žmona Janina Tumėnienė, menotyrininkė Halina Kairiūkštytė-Jacinienė, gydytojas prof. Jonas Kairiūkštis, dailininkas Vytautas Kairiūkštis.

Vlado Kairiūkščio duktė – gydytoja Aldona ištekėjo už garsaus disidento Liudo Dambrausko (1921–2013). Dabar čia gyvena gausi L.Dambrausko sūnaus, žinomo Kauno advokato Sauliaus Dambrausko šeima. Žaliajam namui pasisekė. Ir seniausias namukas kieme vis dar gyvas.

Namas Laisvės al. 4

Šiandien vienintelis likęs medinis namas, spėjama, buvo pastatytas XX a. pradžioje. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė teigė, kad jis atsirado iki 1910 m. Boleslovo Urbonavičiaus sklype, kurį jis įsigijo 1897 m. Tačiau 1903 m. teritorijos tarp Michailovskio, Nikolajaus prospektų, Petro parko ir dorogos (kelio, būsimosios Parodos gatvės) situacijos planas rodo Urbonavičių valdą buvus teritorijos viduje: į Laisvės alėją išeina tik du Urbonavičių namai (būsimieji Yčų, kurių vienas mūrinis dviejų aukštų stovi iki šiol, o vietoje kito, medinio, 1928 m. Yčai pasistatė trijų aukštų mūrinį), o likęs prospekto perimetras iki kalno pažymėtas kaip "Cvetulino".

Tai, kad šio namo plane nėra, nebūtinai reiškia, kad jo dar nebuvo: rodos, nežinomas braižytojas tiesiog apsiribojo Urbonavičiams priklausiusių statinių nurodymu, o šis namas galėjo priklausyti Cvetulinui.

1927 m. sklypą su šiuo ir dar vienu mediniu namu nusipirko Kauno universiteto Ausų, nosies ir gerklės ligų katedros ir klinikos vedėjas Petras Radzvickas. Viename tų namų vienu metu gyveno Vincas Krevė-Mickevičius. Tarp namų buvo šulinys. Sklypas tęsėsi iki pat Vytauto kalno ir sutapo su 1903 m. plane pažymėtu Cvetulino sklypu. Tarp P.Radzvicko ir Yčų valdų kelias vedė į Juozo ir Emilijos Gvildžių valdą, kuri taip pat tęsėsi iki pat kalno už P.Radzvicko valdos.

1927 m. gegužę P.Radzvickas pateikė prašymą "leisti atlikti ištaisymą manim pirktuose namuose, esančiuose prie Laisvės al. 2". Vienam iš dviejų namukų buvo "reikalingas naujas skardinis stogas, ištaisymas ir nudažymas išorinio apsiuvimo ir smulkus vidinis remontas". Patikrinus, konstatuota, kad "skindelių stogas kiauras. Namai randasi dar geram stovi". Leidimas buvo duotas, tačiau vasarą buvo gautas skundas esą daromas remontas yra "kapitalinis", taigi, neteisėtas.

Tuo pat metu P.Radzvickas prašo leisti "ištinkuoti mano gyvenamus medinius namus, esančius prie Laisvės al. 2 (ten yra du namukai)". Rodos, tinkuoti norėjo abu ir rašo, kad vieno jų remontas sustabdytas. Liepą policijos pranešime vėl rašoma, kad "D-ro Radzvicko kieme (...) perstatomi gyvenamieji mediniai namai", kai "Miesto valdyba yra leidusi jam perdengti vien skarda stogą". Reikalaujama "kaltininką patraukti teismo atsakomybėn" ir "pasiaiškint, kodėl tatai buvo leista atlikti ir nurodyti kaltąjį policijos valdininką". Nemalonumai dėl per didelio medinuko remonto tęsėsi iki rudens (palyginti neilgai): darbus tai leisdavo (motyvuojant tuo, kad "Miesto Valdyba žodžiu leido"), tai vėl stabdydavo, kol galiausiai, rugpjūčio 23 d. buvo liepta... namą nugriauti.

Kaip P.Radzvickui pavyko apginti savo medinuką, nežinia, bet byla jam taip ir nebuvo iškelta ir daugiau namo griovimo reikalaujama nebuvo. Kuriam iš dviejų namų buvo kilęs pavojus, taip ir lieka neaišku.

Spalį P.Radzvickas prašo leidimo aptverti savo sklypą iš gatvės pusės, o kitais, 1928 m. vasarį nori priešais savo namus "padaryti savo lėšomis darželį, kaip tatai yra daroma prieš kitus namus kitose miesto gatvėse". Darželio įrengti neleido ir neaišku, kur jis buvo numatomas, nes abu namai stovėjo prie pat gatvės, o tų pačių metų kovą buvo netgi surašytas protokolas dėl to, kad "esamų dviejų medinių namų yra išsikišę dvejos medinės gonkelės į Laisvės alėją". Laimė, kad išskirtinis penkiasienis namuko rizalitas nenukentėjo.

Po P.Radzvickio mirties 1931 m. sklypą paveldėjo jo našlė Aleksandra Radzvickienė ir sūnus Petras. 1938 m. paveldėtojai planavo abu namus nugriauti, o jų vietoje pasistatyti didelį daugiabutį. Jei planas būtų buvęs įgyvendintas, šio namo jau nebebūtų. Bet įvyko taip, kad naują namą pagal inžinieriaus Karolio Reisono projektą statė viena A.Radzvickienė, kuriai priklausė vienas trečdalis viso sklypo, tad 1939 m. ji, nugriovusi vieną medinį namą, pasistatė tik trečdalį planuoto namo prie pat kalno, o kitoje pusėje, kuri priklausė jos sūnui, liko stovėti medinukas.

1940 m. atsargos puilkininkas, inžinierius Aleksandras Katche pateikė prašymą šiame mediniame name įsteigti parfumerijos ir kosmetikos labaratoriją, kurioje trys darbuotojai žadėjo gaminti "dantų pastą, dantims miltelius "Chlorodont", dienos kremą, nakties kremą ir skutimosi kremą" vokiečių firmai "Leo-Werke, Dresden". Laikas tam buvo ne pats geriausias – iki pirmosios okupacijos buvo likę keli mėnesiai. Leidimas buvo duotas vieniems metams. Prašyme pažymima, kad "šiame name kitų gyvenamų butų nėra", taigi, medinukas tuo metu buvo negyvenamas.

Rąstinis medinukas, pasipuošęs penkiasieniu rizalitu, stovi ant aukšto tinkuotų plytų cokolio. Nedidelis mezoninas su balkonu išsaugojo originalų langų padalijimą, kurio trikampių motyvas derinasi su dekoratyvia pokarnizine lenta. Kauniečiai namą atpažįsta kaip nufilmuotą seriale "Raudonmedžio rojus", nors Vytauto Sirijos Giros romane jis neaprašytas.