Praeities mozaika

Izraelyje gimę ir gyvenantys pusbroliai Yossi Lahavas bei Zoharas Chessakovas – labai skirtingi, bet ir panašūs. Yossi – savo šalyje žinomas dainininkas, be meninės veiklos, dar turintis restoranų verslą, su žmona auginantis tris vaikučius. Ši viešnagė Lietuvoje jam – pirmoji.

O štai Zoharas, buvęs Izraelio litvakų komiteto tarybos narys, advokatas, taip pat dirbantis Izraelio statistikos departamente, akimirkai net susimąsto, paklaustas, kelintą kartą lankosi Lietuvoje. "Šeštą", – suskaičiuoja šypsodamasis.

Jam Lietuva bei jos žmonės ypatingi ir dėl stebuklui prilygstančio herojiškumo – Z.Chessakovo mamą Aldutę nuo mirties holokausto metu išgelbėjo lietuvių šeima.

O štai Yossi pirmą kartą turėjo galimybę būti Kauno sinagogoje, kur kadaise melsdavosi jo senelis, anuomet vienas aktyviausių maldos namų veikėjų ir vienintelis Kaune Senojo Testamento žinovas.

Prisiminimai apie Kauną

Tiek Zoharo mama, tiek dar vaiku buvęs Yossi tėtis iš Lietuvos išvyko praėjus dešimtmečiui nuo nepriklausomos Izraelio valstybės sukūrimo. Vis dėlto apie Lietuvą, Kauną būdavo kalbama ir jų namuose Izraelyje.

Paklausti, ką iš vyresniųjų girdėdavo apie mūsų kraštą, vyrai atsako kone vienodai – tai žaluma. "Labiausiai iš mamos pasakojimų man įsiminė miško gėrybės – uogos, grybai. Izraelyje tokių nėra dėl oro temperatūros ir kitų klimato sąlygų", – sako jis.

Nostalgiją lietuviškosios gamtos dovanoms juto ir Yossi šeima. "Gyvendama Kaune, tuomet Gardino, dabartinėje Puodžių gatvėje, močiutė turėjo daržą, jame augino pomidorus, agurkus, jos labai mėgstamus bijūnus. Turėjo ir vištų", – pasakoja jaunas vyras.

Tiesa, abu jie neslepia, kad šeimų išgyvenimai, susiję su Lietuva, nebuvo vien tik šviesūs. Nors Yossi namuose kalbėti apie holokausto siaubus, kaip neretai nutinka, buvo tabu, Zoharas prisimena, kad augdamas visuomet žinojo apie baisybes, kurias teko patirti jo šeimai ir kitiems tautiečiams.

Dvilypiai jausmai

Tiek pirmąkart Kaune besilankantis Y.Lahavas, tiek ir miestą jau neblogai pažįstantis Z.Chessakovas tikina, kad jausmas lankantis čia – dvilypis.

"Neseniai turėjau progą pabūti, pasimelsti, padainuoti toje pačioje sinagogoje, kurioje lankėsi mano senelis. Jausmas – neapsakomas, – apie amžinąjį atilsį tėvelio tėtį, anuomet vieną geriausių gintaro apdirbimo meistrų Lietuvoje, susimąsto jis. – Kita vertus, čia būti skaudu, nes imu galvoti, kokius siaubus gete ir per karą mano protėviams teko patirti."

Už savo muzikinę karjerą jis iš dalies turi būti dėkingas būtent seneliui ir tėčiui – šie turėjo puikius balsus, tačiau, skirtingai nei Yossi, netapo profesionalais.

Pusbroliui antrina ir Zoharas. "Myliu Lietuvą, nes ji – mano dalis. Mane čia it su magnetu traukia. Čia mano šaknys, žmonės, išgelbėję mano mamą. Bet taip pat čia – ir mano skausmas. Būdamas žydų kapinėse vis susimąstau, kad čia gyveno žydų bendruomenės, kurios vėliau buvo žiauriai išžudytos", – sako vyras, šios viešnagės metu apsilankysiantis ir Kauno bei Šiaulių geto likvidavimo 75-osioms metinėms skirtuose renginiuose.

Zoharas akcentuoja, kad neįmanoma ir nevalia užmiršti tamsiausių istorijos puslapių: "Reikia galvoti ne tik apie tai, kaip suvokti, kas įvyko, bet ir šviesti žmones, kad tai niekada nebepasikartotų."

Myliu Lietuvą, nes ji – mano dalis. Mane čia it su magnetu traukia. Čia mano šaknys, žmonės, išgelbėję mano mamą.

Pažinti šaknis

Z.Chessakovas – buvęs Izraelio litvakų komiteto tarybos narys, tad įdomu, kokias litvakų charakterio ypatybes, palyginti su kitais Izraelio gyventojais, mato jis pats.

"Litvakai – labai užsispyrę, bet labai protingi. Būtent tai apie mane visuomet sako mano žmona, – juokiasi jis ir surimtėjęs priduria, kad litvakai – esminė sudedamoji Izraelio bei judaizmo dalis. – Žmonės, kilę iš Lietuvos, stipriai prisidėjo prie politikos, kultūros, religijos, mokslo. Litvakiškas paveldas susideda, visų pirma, iš švietimo, kultūros ir žmogiškumo. Be litvakų nei judaizmas, nei pats Izraelis nebūtų tokie, kokie yra."

Būtent savųjų šaknų pažinti į Lietuvą ir atvyko Y.Lahavas. "Noriu pamatyti, iš kur esu kilęs, kur gyveno mano seneliai, kur teta lankė mokyklą – noriu pamatyti kiekvieną žingsnį. Aplankysiu ir Kauno getą, IX fortą – viską, kas susiję su mano šeima", – vardija viešnagės planus.

"Be jų nebūtų ir mūsų"

O štai Zoharas su Lietuva turi dar gilesnį ryšį – čia gyvena lietuvių šeima, išgelbėjusi jo mamos gyvybę. Ši istorija verta už širdies griebiančio filmo scenarijaus.

Po to, kai 1958-aisiais šeima išvyko į Izraelį, su jo mamos Aldutės gelbėtojais nebebuvo įmanoma palaikyti ryšio dėl geležinės uždangos. Zoharo tėtis, šachmatininkas, su savo komanda 1988-aisiais vyko į Rumuniją, kartu vyko ir žmona. Ten išgirdusi žmones, šnekančius lietuviškai, pasisakė Lietuvoje turinti šeimą.

"Po kurio laiko prie mano mamos priėjo moteris – korespondentė iš Lietuvos. Mama pasakė savo gelbėtojų šeimos vardus, naujoji pažįstama padėjo juos surasti. Tuomet mama ėmė bendrauti su jais telefonu, o 1989-aisiais, kai tik buvo galima, nuvyko aplankyti į Lietuvą. Vos pamačiusi Aldutę, kurios neregėjo 30 metų, jau garbaus amžiaus jos gelbėtoja-mama pasakė, kad dabar jau galės ramiai numirti", – jautrią istoriją pasakoja Zoharas.

Vienu susitikimu gražus dviejų šeimų bendravimas nesibaigė. Zoharas mamos gelbėtojų šeimą sutiko 1990-aisiais, kai šie trims savaitėms atvyko į Izraelį, kur jiems buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolių garbės vardas. Vėliau mama kasmet vykdavo į Lietuvą, kartu dažnai keliaudavo ir vaikai – Z.Chessakovas ir jo sesuo.

"Nuo pirmųjų akimirkų, kai susitikome, nebuvo justi jokių barjerų – iškart jautėmės kaip šeima. Taip išliko iki šiandien", – sako vyras.

Bendravimas su gelbėtojų šeima nenutrūko net ir prieš pustrečių metų mirus jo mamai. "Kai pernai čia viešėjome, ją išgelbėjusios moters sūnus net stebėjosi, jog palaikome ryšį nepaisant to, kad nebėra mamos, – prisimena Zoharas. – Tačiau net ir šiandien jausmas išliko toks pats – mes šeima. Juk jei ne jie, nė vieno iš mūsų šiandien nebūtų tarp gyvųjų."

Kaip pasikeitė Lietuva?

Apie pokyčius šalyje įdomiausia klausti tų, kurie joje negyvena, o tik kartkartėmis apsilanko. Z.Chessakovas tik dar kartą patvirtina šią taisyklę taikliomis įžvalgomis.

"Matau ir džiugių tendencijų, ir liūdnokų dalykų. Žinau, kad bent milijonas lietuvių išvykę į užsienį, matau čia vis mažiau žmonių. Tai dar smarkiau juntama atvykus į provincijos miestelius, kaimus – akivaizdu, kad ten mažėja gyventojų, ypač jauno amžiaus. Tačiau yra ir labai pozityvių pokyčių. Kinta atmosfera, jaunimo požiūris į Lietuvos istoriją, susijusią su žydais. Juk net jei norėtum, negalėtum kalbėti apie Lietuvą be žydiškosios jos dalies, nuo Vytauto Didžiojo laikų iki šiandienos. Tai Lietuvos dalis, o litvakai – judaizmo dalis. Jaunoji karta, kuri jau kitokia negu jų tėvų ar senelių, kitaip žvelgia į judaizmą, litvakų paveldą. Jie gilinasi ir iš tiesų nori suprasti, kas vyko. Nors šie pokyčiai ir nemažai užtrunka, jie jau matomi ir juntami bendraujant su žmonėmis. Kai matau, kaip žydų jaunimas tampa modernios Lietuvos dalimi, šildo man širdį", – dalijasi įspūdžiais pašnekovas.

Tiesa, teigiami požiūrio į kitą tautą pokyčiai vyksta ne tik iš lietuvių pusės. Paklausiau Yossi, kaip, turint galvoje skaudų istorinį holokausto kontekstą, dabartinės kartos žydai žvelgia į dabartinės kartos lietuvius. "Tikrai nėra jokios neapykantos, jokių nuosėdų, – nesudvejojęs sako. – Atvažiavau čia iš visos širdies."