„Obelynė – saugomas kultūros paveldo objektas, ypač gamtos paveldas, yra išlikęs su visa savo esybe. Tačiau gyvenamasis namas, kiti ūkiniai pastatai yra kritinės būklės, jei būtų laukta dar dešimtmetį, galėjome dalies jų netekti. Kauno rajono savivaldybės investicija yra labai laiku ir tikslinga. Obelynė taps ypač patraukliu kultūros paveldo objektu ne tik Kauno rajone, bet ir Lietuvoje“, – neabejojo Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas.

Atkuria žiemos sodą

Iš tolo raudonumu švytinti namo kepurė – stogas pakeistas šių metų pradžioje. Jau sutvarkytas ir rūsys po gyvenamuoju namu. „Jame būdavo laikomi obuoliai. Mes taip pat jame saugome edukacijoms skirtus vaisius, nuskintus senojo paveldo sode, obuoliai išsilaiko iki birželio. Dabar lankytojus galėsime atvesti ir jiems parodyti, kur žiemoja derlius“, – šypsojosi Z. Kalesinskas.

Zigmas Kalesinskas. / Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Namo pamatai taip pat buvo kritinės būklės, reikėjo sutvarkyti hidroizoliaciją, sutvirtinti pačius pamatus. Šiuo metu jie jau atnaujinti, netrukus bus įrengta nuogrinda. Nudažytas namas įgaus pirmapradę išvaizdą. Šiam darbui laukiama palankesnių orų.

Kartais kyla klausimas, kaip Baltuškevičiai sugebėjo čia gyventi ir nepradanginti, nenunešti į antikvariatą tų daiktų?

Ryškėja ir sovietmečiu sunaikinto žiemos sodo kontūrai. Profesorius juo išties naudojosi, žiemos sode augo keli vynmedžiai. „Mes planuojame jį atkurti. Kauno rajono savivaldybė bendradarbiauja su Bergštrasės apskritimi (Vokietija), meras Valerijus Makūnas vieno pokalbio metu minėjo, kad vokiečiai geranoriškai nusiteikę padovanoti sodinukų, keli jų bus skirti Obelynei“, – džiaugėsi Kauno rajono muziejaus direktorius.

Vertybė: ši durų rankena – autentiška. / Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Paradinis įėjimas į gyvenamąjį namą-memorialinį muziejų pasitinka apdangstytas polietilenu. „Orai gerėja, darbai spartėja, liepą pastatas lankytojus pasitiks renovuotas, atgavęs pirmapradį vaizdą. Laiptus meistrai jau praktiškai atnaujino, o duris pakeisime, kai kurias – restauruosime, o šiose vertingiausias dalykas – autentiška rankena. Autentiškos ir pačios durys, langų skirstymai, visa tai bus saugoma ateities kartoms“, – vardijo pašnekovas.

Niokojo laikas ir gamta

Šiuo metu meistrai triūsia profesoriaus gyvenamojo namo viduje. Jam – 100 metų, remonto akivaizdžiai reikėjo. Grindys buvo supuvusios, negana to, įsimetė grybas. Pasirodo, didžiausia kaltininkė – gebenė, kuri puošė pastato lauko sieną, tačiau jos šaknys buvo pasiekusios kitoje kambario pusėje esančią krosnį. Be to, gebenė rudenį buvo puikus kelias pelėms į kiauras pastoges.

Kenkėja: šie grioviai – ne žmogaus rankomis iškasti, juos padarė gebenės šaknys, ardžiusios ir grindis./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

„Šie grioviai – ne žmogaus rankomis iškasti, juos padarė augalo šaknys, ardžiusios ir grindis. Įrengus hidroizoliaciją, čia atsiras šildomos šlifuotos betono grindys. Net ir pamatai viduje atrodo apverktinai, juos apšiltinus ir iš vidaus, patalpos taps tinkamos muziejinei veiklai. Kol kas negalime sakyti, kad tai – muziejus, tai – sena sodyba su didžiule istorine atmintimi ir gausybe daiktų, kurių 113 jau įtraukta į kilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, tačiau net ir jų dar negalime vadinti eksponatais. Realiai muziejus čia atsiras po metų“, – teigė Z. Kalesinskas.

Pats tvarkingiausias name – muziejininkės kabinetas, kuriame pakuojami daiktai iš remontui kraustomų erdvių. Jie rūpestingai apvyniojami ir perkeliami į kieme esantį konteinerį saugoti, o tie, kuriuos reikia konservuoti ar restauruoti, atiduodami šių amatų meistrams. „Turime ir techninių problemų: knygos, kurios 70 metų po profesoriaus mirties buvo laikomos žiemomis nešildomose patalpose, buvo pridrėkusios, pradėjus šildyti, ėmė raitytis. Restauratoriams teks išties atsakingas darbas“, – neslėpė Kauno rajono muziejaus direktorius.

Vienas iš pirmo aukšto koridorių laukia polichrominių tyrimų: spėjama, kad po žalia juosta slepiasi gražus art deco stiliaus ornamentas. Išliks, tik bus atnaujintos durys su vitražiniais stiklais, namas bus šarmingesnis ir labiau muziejiškas. „Mes nenorime negyvo muziejaus, neturime tikslo išblizginti, siekiame atskleisti tam tikro laikotarpio Kauno, o tiksliau visos Lietuvos inteligentų gyvenimo stilių“, – pabrėžė pašnekovas.

Eiga: jau parengtas vištidės atnaujinimo techninis projektas. / Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Kad reikėjo naujo stogo, akivaizdžiai liudija laiko ir drėgmės suniokotos lubos, jas reikės naujai tinkuoti. Palėpės, įrengus hidroizoliaciją ir apšiltinus, turėtų tapti daiktų saugyklomis. „Šiose erdvėse gausu įvairiausių daiktų, viską rodyti vienu metu – netikslinga ir net neįmanoma. Jei kiti muziejai ieško eksponatų norėdami geriau atskleisti tame pastate gyvenusios šeimos gyvenimo būdą ir stilių, mums to nereikia daryti. Eleonora Baltuškevičienė uoliai ir sąžiningai tarnavo saugodama T. Ivanausko atminimą. Pavyzdžiui, atidarai dėželę ir randi tris žiedus, kuriuos nešiojo Honorata. Tokios detalės liudija didžiulį kilniaširdiškumą ir pasiaukojimą. Kartais kyla klausimas, kaip Baltuškevičiai sugebėjo čia gyventi ir nepradanginti, nenunešti į antikvariatą tų daiktų? Tos 113 kilnojamųjų kultūros vertybių yra mažytė dalelė, registruose jų atsiras šimtai, o Obelynėje, manau, gims ne viena daktaro disertacija“, – neabejojo Z. Kalesinskas.

Dėmesys želdiniams

Obelynėje pavyko išsaugoti ir senuosius želdinius, didžioji kartuolė (lot. Aristolochia durior, sin. A. macrophylla), sodinta paties prof. T. Ivanausko, šiuo metu atrodo nekaip, tačiau vasarą tampa nuostabia žalia sienute, suteikia pastatui dekoratyvumo ir suminkština mūro architektūros kontūrus.

Žaizdos: tokių vaizdų galime pamatyti vos ne kiekvienoje antro aukšto erdvėje. / Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Tarp žalialapių rododendrų įsiterpusi azalija apgauna – atrodo, kad žiemos neišgyvenęs rododendras. Beje, ji pasirengusi apgauti dar kartą: netrukus pirmiausia apsipils geltonais žiedais, o tik paskui ims skleisti lapus. „Nors rododendrynas – gražus, jis – ne vietoje, jau dabar užstoja namo fasadą, o juk šie augalai užaugti gali iki trijų metrų. Beje, rododendrai atsirado sovietmečiu, būtų tikslinga jiems surasti kitą vietą sodyboje. Istorinės nuotraukos liudija, kad anksčiau čia buvo klomba su rožėmis viduryje ir vasarinėmis gėlėmis aplink jas“, – pabrėžė pašnekovas.

Renesansas: ryškėja ir sovietmečiu sunaikinto žiemos sodo kontūrai. / Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Z. Kalesinskas ranka mosteli į pūpsantį kupstą. „Turbūt keistai atrodo nelygūs žemės paviršiai. Iš tiesų čia – profesoriaus, o gal jo įdukros Eleonoros sodinta rodžersija – labai dekoratyvus augalas, lapai ir net žiedai panašūs į kaštono“, – šypteli pašnekovas.

Dar daugiau gyvybės

Žvelgiant į ateitį, Obelynė turėtų tapti tikra kaimiška sodyba: su vištomis ir fazanais, nes juos augino ir profesorius, nedideliu daržu. Taip pat tikimasi atkurti Eleonoros gėlynus ir profesoriaus puoselėtą bijūnų alėją.

Jau parengtas paukštidės atnaujinimo techninis projektas. Tai istoriškai įdomi erdvė, kurioje T. Ivanauskas laikydavo paukščius ir iki šalnų sodo derlių. Sovietmečiu buvusioje kiaulidėje bus įkurdintos vištos, o vištidė bus įrengta pagal visus veterinarijos ir sanitarijos reikalavimus. Apie 20 vištų galės laisvai kapstytis kieme, o fazanams bus įruoštas voljeras. Galvojama ir apie perlines vištas.

Pareigos: gyvas Baltuškevičių palikimas – šunelis Džekis – ateityje saugos vištas. / Justinos Lasauskaitės nuotr. 

„Norime, kad atėjusios šeimos su vaikais išties pasijaustų kaime, kad vaikai negalvotų, jog kiaušinius deda „Maxima“ ar „Norfa“. Sodyboje tebelikęs gyvas Baltuškevičių palikimas – šunelis Džekis, jis draugiškas vaikams, o ateityje saugos vištas“, – sumanymais dalijosi pašnekovas.

Jei nenutiks kas nors netikėto, liepos 1 d. atnaujintas gyvenamasis namas-memorialinis muziejus jau atvers duris. Lankytojų lauks dar viena staigmena: bendradarbiaujant su Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejumi, žiemos sode prie gyvenamojo namo, ketinama atidaryti trumpalaikę profesoriaus augintinių iškamšų parodą.

„Meškėną Kukulį šiemet jau rodėme tarptautinėje turizmo parodoje „Adventur“, ir juo visi žavėjosi. Be Kukulio, dar yra stirnelė Sigutė, gervė, varnas ir nemažai kitų profesoriaus augintinių iškamšų“, – intrigavo Kauno rajono muziejaus direktorius.