Savęs taip nevadino

Vakarietiškos muzikos klausantys, gitaromis brazdinantys, stiprią arbatą geriantys, plačiomis kelnių klešnėmis gatves šluojantys ilgaplaukiai – tokį hipių portretą, ko gero, piešia dažnas, nesusidūręs su šios subkultūros atstovais. Apie Kauno hipius panašiai galvojau ir aš, kol nepažinau mokslininkės E. Ramanauskaitės, parašiusios knygą „Kauno hipiai. Tapatybės paieškos 1966–1972“ ir drauge su gyvosiomis iliustracijomis – to meto maištaujančiu jaunimu – pristačiusios ją Kaune, šalia Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelio, kurį anuomet itin mėgo hipiai.

„Kas buvo pirmieji hipiai mūsų šalyje ir Kaune?“ – klausimą miniai lydėjo ilgas ir išsamus monografijos autorės atsakymas.

Visų pirma, tuomečiai hipiai savęs nevadino hipiais. Tai buvo bendraminčiai, kuriuos vienijo Vakarų jaunimo muzika, su ja susijusi literatūra, kultūra, o svarbiausia – troškimas mėgautis laisve. Laisve auginti plaukus. Laisve į šokius eiti be kaklaraiščio, bet su sportiniais bateliais. Laisve skaityti kokias nori knygas ir klausyti patinkančios muzikos. Minioje pasirodžius fotografui Romualdui Požerskiui, kuris anot monografijos autorės E. Ramanauskaitės, į jos kvietimą atsakė dviem žodžiais: iki, ateisiu, prisiminiau pastarąjį mudviejų pokalbį. Nors fotomenininkas savęs nelaikė nei baikeriu, nei hipiu, kelionės, laisvė, kartais romantiška, o kartais dramatiška patirtis kelyje buvo susijusi su tuomete alternatyvia Vakarų kultūra ir jos dvasia. Fotografas skaitė Jacką Kerouacą, klausėsi grupių „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „The Doors“.

„Kai atėjo britų roko grupė „Led Zeppelin“ – kietas, sunkusis metalas mūsų kartą atskyrė nuo tėvų. Iš principo jiems ta muzika buvo nepriimtina, nesuvokė, ką čia klausyti, – triukšmas, o mums tai buvo rojus, skrydis, blue sky – svajonių muzika“, – viename savo interviu kalbėjo R. Požerskis.

Asmenybė: prisiminimais dalijosi ir vienas kiečiausių hipių A. Vinokuras. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Neišsižadėjo įsitikinimų

Muzika valdė jaunus žmones, keitė jų mąstyseną, padėjo stebėti kontrastus, laužė nusistovėjusią tvarką. Hipiai ne tik klausė Vakarų atlikėjų ir perdainavo jų dainas, bet ir patys būrėsi į grupes. Tarp jų buvo ir merginų grupė „Eglutės“, kurios būgnininkė Violeta atvyko į knygos pristatymą, Natano Gitkino vadovaujama „Raganių“ grupė. Jos solistas Visvaldas Žalnierius parašė kultinę jaunimo dainą „Gėlės“, dar žinomą kaip „Ištirpsta sniegas“. Kūrinį, susijusį su jaunatvišku romantizmu ir puikiai iliustravusį to meto dvasią, žinojo ne tik Kauno hipiai.

„Mes gyvenome konformistinėje visuomenėje“, – tiesioginės transliacijos metu į knygos pristatymo svečius, susibūrusius vienoje Kauno kavinių, kreipėsi grupės „Raganiai“ narys N. Gitkinas.

Aš pardavinėdavau savo eilėraščius. Viena eilutė – viena kapeika. Tuo metu rašiau velniškai trumpus sonetus, todėl pinigų mažai uždirbdavau.

Izraelyje gyvenantis vyras puikiai mena laikus, kai bet koks individualios laisvės protrūkis, sovietų valdžios įsitikinimu, jiems kėlė grėsmę. Ypač laisvės išraiška, rodoma viešai. Tai hipių nesustabdė – savo įsitikinimų jie neišsižadėjo.

„Mus suėmė, nuvežė tardyti. Vienas kagėbistas klausia, koks mano vardas ir pavardė. Sakau: Arkadijus VinoKURAS. Atsigręžęs į bičiulį kagėbistas uždavė tą patį klausimą, o kai išgirdo, kad šis yra Arūnas KURAS, užsiplieskė, kad mes iš jo tyčiojamės. Tada kagėbistas sako: jūs turėsite dirbti mums! Atšoviau, kad tikrai ne. Pamatė, kad su manimi viskas baigta, kagėbistas ėmėsi Arūno, – rašytojas, žurnalistas, teatro ir judesio aktorius Arkadijus Vinokuras su šypsena prisiminė bičiulio atsakymą ir persimainiusių saugumiečio veidą. – Arvydas paklausė, ar, tapęs saugumiečiu, jis galės daryti, ką nori. Baksnodamas pirštu į kaktą saugumietis atsakė: tu darysi tai, ką mes pasakysime. Žinoma, Arvydo lūpose tada suskambo „ne“.

Publika: į knygos pristatymą susirinko ir hipiai, ir visi jiems prijaučiantys. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Laisvės podiumas

Nors hipių buvo galima sutikti įvairiuose Lietuvos miestuose, Kaune jų buvo daugiausia. Kai kurias vietas jie itin mėgo: „Pieno barą“, Senamiesčio prieplauką, kino teatro „Romuva“ fojė, Muzikinio teatro sodelio suoliukus.

Laisvės alėja buvo savotiškas šios subkultūros atstovų podiumas. Eidami juo hipiai su savimi pasiimdavo ką tik turėdavo: kas – gitarą, kas – radiją. Įsigiję įdomesnį drabužį, būtinai jį apsirengdavo. Itin populiarios buvo kelnės platėjančiomis klešnėmis, velvetiniai švarkai. Susitikę Laisvės alėjoje hipiai apžiūrinėdavo vienas kitą, matuodavo, kieno kliošinės kelnės platesnės, o pamatę nepažįstamą žmogų, dėvintį panašiai, be žodžių jį priimdavo kaip savą. Laisvės alėją nuolatos stebėdavo savanoriai viešosios tvarkos saugotojai – draugovininkai. Pasitaikydavo, kad už laisvesnį elgesį jaunuolius sulaikydavo milicija. Tiesa, po Romo Kalantos susideginimo 1972-ųjų gegužės 14 d. Laisvės alėja ir Muzikinio teatro sodelis gerokai ištuštėjo.

„Beje, prieš renginį pas mane atėjo nepažįstamas žmogus. Prisistatęs labai geru R. Kalantos draugu, jis įdavė lapelį su telefono numeriu. Būtinai jam paskambinsiu“, – E. Ramanauskaitei tęsiant pokalbį, jį savo prisiminimais periodiškai iliustravo renginio svečiai.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Mažo biudžeto kelionės

Hipių judėjimas neapsiribojo tik išsiskiriančia išvaizda ir trankia roko muzika. Tai galiausiai peraugo į pilietinį darinį. Jaunimas diskutavo apie laisvę, skaitė eiles gatvėse. Beje, hipiai nemažai keliavo. Dažniausiai – su mažu biudžetu, pakeleivingais automobiliais, neturėdami aiškaus galutinio taško.

„Aš pardavinėdavau savo eilėraščius. Viena eilutė – viena kapeika. Tuo metu rašiau velniškai trumpus sonetus, todėl pinigų mažai uždirbdavau, – kelionės, anot A. Vinokuro, akių labai neatvėrė, tik darsyk paliudijo, ką žmonės matė Laisvės alėjoje, Nemuno gatvėje. – Mes visi matėme melą. Mokyklose, universitetuose buvo kalama į galvas, kaip gera gyventi Sovietų Sąjungoje, o kai atsisakydavai skaityti eilėraštį, garbinantį sistemą, suimdavo, sudaužydavo kagėbistai. Tos kelionės buvo bėgimas nuo tikrovės į kitą tikrovę.“

Žvelgdamas į nuotrauką ekrane, kurioje stovi prieš ženklo, žyminčio Rygos teritoriją, gėlių vaikas Kristupas prisiminė kelionę, kuri baigėsi nepasiekus tikslo.

„Kišenėje turėjome po 15 rublių. Kad geriau suprastumėte, pasakysiu – maždaug tiek kainavo penki sviesto pakeliai. Nuvažiavome į Rygą ir visus tuos pinigus išleidome atrakcionams – elektrinėms mašinėlėms. Talino taip ir nepasiekėme“, – nepaisant to, pasak Kasparo, liko smagių prisiminimų ir noras tą nuotykį kada nors pakartoti.