Gyvena šia diena

Šeštadienio vidudienį Ariogala suskambo dainomis, o aikštė Dubysos slėnyje pasidalijo mažomis salelėmis.

Keliolika žilagalvių po lentele "Kaunas", iš dėžučių traukė užkandžius ir budino senus prisiminimus. Kiek tolėliau nuo jų tremtiniai, politiniai kaliniai ir Laisvės kovų dalyviai iš Vilniaus, aplink stalą sukosi polkos ritmu ir apie dienas, kai duoną keitė sauja miltų, stengėsi negalvoti. Tomis pat nuotaikomis į sąskrydį atvyko ir keliolika širvintiškių.

"Dukra man sako, kad reikia gyventi šia diena. Taip ir darau - apie praeitį galvoju nebent naktį, kai nesimiega, - Šyptelėjo Jūratė Barbaraviečienė, tremtyje išbuvusi 7 metus ir 22 dienas. - Pati neskaičiavau, nes buvau vos metukų - vagone pati mažiausia. Ropojau aplink likusiuosius ir tiesdama delniuką vis prašiau valgyti."

Pati neskaičiavau, nes buvau vos metukų - vagone pati mažiausia. Ropojau aplink likusiuosius ir tiesdama delniuką vis prašiau valgyti.

Po mėnesį trukusios kelionės traukiniu į Krasnojarsko kraštą tąsyk mažylę priglaudė rusė, pažadėjusi neleisti jai mirti. Savo žodžio moteris laikėsi - lietuvaitę girdė ožkos pienu ir rūpinosi kaip savo dukra, o kai ši išsiruošė atgal į Lietuvą, nenorėjo paleisti.

"Vis kartojo, kad lauks manęs, jei Lietuvoje neprigysiu", - geradarę prisiminė J.Barbaravičienė.

Vykdė svarbią užduotį

Likimo broliams, seserims ir prijaučiantiems bendraminčiams besidalijant prisiminimais, jungtinio sveikatos klubo "Kaunas" narys Romualdas Butkaitis atkakliai kopė į kalną.

"Jau metas namo. Mūsų diena ir taip anksti prasidėjo", - trumpam atokvėpiui stabtelėjo sportiškos išvaizdos kaunietis. Jam ir būriui entuziastų šventės metu buvo patikėta itin svarbi misija - atnešti amžinąją ugnį iš Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio ir įžiebti ją Ariogaloje.

"Su fakelu rankoje, lydimi autobuso, bėgome iš Kauno centro iki pat Dubysos slėnio", - prakaitą nuo karšio, bet ne dėl nuovargio braukė vyras, ne vienerius metus praleidęs Magadanijoje ir Čiukotkoje.

Tiesa, skirtingai nei ankstesniais metais, šį rugpjūtį sąskrydyje lietuvių, gyvenusių Rusijos šiaurės rytuose, jis jau nesutiko. Vieta prie lentelės "Magadanija" buvo tuščia.

"Ne vieną ratą apsukau, bet bergždžiai. Matyt, nieko nebeliko", - su apmaudu atsiduso R.Butkaitis.

Laikosi tradicijų

Gintarais apsikarsčiusių moterų ir kostiumuotų baltmarškinių vyrų minioje nepastebėti Šilinsko Jono iš Klaipėdos buvo tiesiog neįmanoma. Uniforma su žvangančiais apdovanojimais kaip magnetas traukė aplinkinių akis.

"Visi jie man svarbūs ir brangūs", - darsyk dirstelėjęs į sidabro ir aukso spalvos medalius krūtinės kairėje, sentimentų neslėpė politinis tremtinys, uniformą iš spintos traukiantis tik ypatingomis progomis. Jų senolis suskaičiavo bent keliolika. Varno juodumo kelnėmis ir švarku J.Šilinskas puošiasi per Lietuvos gimtadienius, šaulių sąjungos, valstybines šventes ir įvairius politinių kalinių, tremtinių suvažiavimus.

"Laikausi tradicijos ir važinėju į tokius sąskrydžius jau nuo pat 1998 metų. Smagu susitikti su bičiuliais ir pakalbėti", - atsisveikinęs klaipėdietis nėrė atgal į besilinksminančią minią Dubysos krantuose, kur dainomis svaigino jungtinis tremtinių choras, meno kolektyvai ir kviestiniai solistai.

Sąskrydžio dalyviai buriavosi ne tik aikštėje. Minios jų šurmuliavo ir prie prekeivių stalų, kur buvo galima įsigyti gintaro paveikslų, medinių skulptūrėlių, tremtinių knygų ar auksarankių austų juostų.