Patikimiausi darbuotojai

Socialinėse dirbtuvėse „Pilnos širdys“ – pasirengimo darbui etapas: šluojamasi, tvarkomasi, skirstomasi darbui būtinais įrengimais. Socialinių dirbtuvių lankytojai – dešimt asmenų, turinčių intelekto negalią. Svečių vizitas šiek tiek sutrikdo įprastą tvarką.

„Laba diena, aš Paulius. O kuo jūs vardu?“ – spusteliu ištiestą ranką ir sulaukiu šypsenos. Nueidamas Paulius informuoja, kad yra pasirengęs kalbėtis ir fotografuotis. Nespėjus atsitokėti nuo šilto Pauliaus priėmimo, vienas po kito susipažinti prieina visi „Pilnų širdžių“ lankytojai.

Socialinėse dirbtuvėse intelekto negalią turintys suaugusieji gamina sąsiuvinius Valdorfo mokykloms – 18 tūkst. vnt. mokslo metams. Taip pat gaminami įvairių dydžių bloknotai, užrašų knygelės. Asortimente – daugybė jau įprastų gaminių, bet, pavyzdžiui, Kadetų licėjus užsisakė bloknotų su Lietuvos ir Ukrainos lipdukais. Licėjus bendradarbiauja su partneriais Ukrainoje – jiems išvežė ir neįgaliųjų rankomis pagamintų bloknotų.

„Tai integracijos, įtraukties ir socializacijos, darbinių įgūdžių lavinimo procesas. Šių dirbtuvių viena užduočių – paruošti žmogų atvirai darbo rinkai. Turime dvi sėkmės istorijas. Vienas iš mūsų buvusių darbuotojų dabar dirba kilimų valymo įmonėje, kitas sandėlyje pakuoja prekes. Patiems jiems būtų žymiai sudėtingiau susirasti darbą ir tapti visaverčiais visuomenės nariais“, – apie protinę negalią turinčių žmonių veiklą pasakoja viena iš „Socialinės terapijos namų“ ir „Pilnų širdžių“ įkūrėjų Jolita Čilvinaitė.

Jolita ištraukia didelę dėžę, pilną kartotinių detalių. Tai irgi vienos įmonės užsakymas. „Pilnų širdžių“ žmonės rankomis lukštena ir iš atskirų detalių klijuoja LED rites. Nesudėtingas, tačiau ypatingo kruopštumo reikalaujantis darbas.

„Mums kartais pritrūksta motyvacijos daryti kažkokį darbą, ypač jei jis seniai dirbamas arba tais atvejais, kai darbe daug monotonijos, o mūsų žmonės myli darbą, kimba ir atsidavę, kruopščiai ir labai atsakingai dirba. Žinoma, jiems reikia pagalbos. Darbo trukmė – nuo dviejų iki šešių valandų per dieną, pagal asmens galimybes, derinant jau prie turimų veiklų“, – tęsia Jolita.

Atsakomybė: dirbtuvėse neįgalieji itin kruopščiai atlieka jiems patikėtus darbus. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Teisingai suprasti

Dirbantieji dirbtuvėse jiems duotus didelius popieriaus lapus kruopščiai perlenkia, pirštu spaudžia lenkimo liniją, sudeda į aplanką, vėliau sega, apkerpa – viską daro rankomis. Kai „Kauno diena“ svečiavosi „Pilnose širdyse“, buvo lankstomi paskutiniai Valdorfo mokyklų užsakymo sąsiuviniai.

„Gerai sekasi. Lengvai čia visko išmokau – lankstyti, sudėti į viršelius, susegti, pjauti, kampuoti, antspauduoti ir pakuoti. Dabar atskirai, be tėvų, gyvenu namelyje, rytoj pas mane kai kas atvažiuoja. Švęsime sąsiuvinių uždarymo sezoną“, – nenutraukdamas darbo pasakoja Paulius.

Jam 23-eji. Vėliau sužinojome, kad nuosavame name gyvenantys Pauliaus tėvai rado galimybę kieme sūnui pastatyti atskirą namelį –  savarankiškam ir visaverčiam suaugusio žmogaus gyvenimui. Tam reikia ne tik galimybių, bet ir drąsos, supratimo, kad ir protinę negalią turintis suaugusysis turi turėti savo gyvenimą. Pauliaus minėtas sąsiuvinių uždarymo sezonas reiškia, kad visa kompanija važiuos pas jį į svečius švęsti užsakymo pabaigtuvių.

Kiekvienas turime ką duoti vienas kitam. Mokomės vieni iš kitų.

Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria neįgalieji, yra ne fizinės, o socialinės ir psichologinės. Neįgalus žmogus susiduria su neigiamu visuomenės požiūriu į save, jis menkai vertina pats save ir jaučiasi nevisavertis. Visuomenė dažnai nepasirengusi priimti neįgaliųjų kaip lygiaverčių narių.

Kai kalbama apie neįgaliuosius, dažnai girdime raginimų, kad turime atliepti jų specialiuosius poreikius. Taip, kai omenyje turime aplinką. O kaip jausmai, emocijos? Ar poreikis mylėti, draugauti, būti reikalingam ir naudingam visuomenei yra specialusis, reikalingas tik neįgaliesiems?

„Mūsų šiek tiek kitokia kultūra ir požiūris į tai, ką mes čia darome. Mūsų požiūris ateina ne iš socialinio darbo, o iš bendruomeninių pagrindų. Kiekvienas šioje žemėje po saule turime savo vietą, kiekvienas turime savo gyvenimo prasmę ir kiekvienas turime, ką duoti vienas kitam. Mes mokomės vieni iš kitų. Socialinė terapija vyksta per santykį, per socialinį procesą, ir visiems tai yra gydantis procesas. Sutikti jį kaip lygiavertį yra terapinis procesas visiems“, – „Pilnų širdžių“ filosofija dalijasi Jolita.

Jai kalbant vis nuskamba mintis, kad kartais turime pagalvoti apie tai, kurie – ar jie, ar mes – vieni iš kitų gauname daugiau. Čia pat pagaunu save, kad per nemenką savo darbo patirtį buvę vos keletas kartų, kai šitaip šiltai buvau sutikta atvykusi rengti reportažo.

Suprasti žmogaus būtį

Negalėjau nepastebėti dar kelių detalių. Jau minėtas Paulius ir dar vienas kolega darbavosi vilkėdami kostiuminius švarkus. „Gal darbas – šventė?“ – pamėginau pajuokauti su Pauliumi. „Darbas žmogų puošia, – atkirto. – Be to, žinojau, kad jūs atvažiuosite.“ Tačiau kolegos išdavė, kad Paulius mėgsta rasti progų pasipuošti: tai Rugsėjo 1-osios šventė, tai LRT gimtadienis.

Kiek kitaip savo sprendimą pasipuošti aiškino Mykolas: „Grįžau po atostogų. Šiaip aš visada gražiai rengiuosi. Mes taip įpratę šeimoje. Mano tėtis verslininkas. Aš čia jau trejus metus dirbu. Labai mielos darbuotojos, išklauso, pataria. Gyvenu su tėvais.“

Į Mykolo pasakojimą vis mėginusi įsiterpti Rustė pakalbinta buvo gerokai drovesnė: „Man šitas darbas labai patinka. Mano mama ir tėtis džiaugiasi. Daug užsakymų turime, daug renginių. Jolita siuva kostiumus, daug repeticijų, pasiruošimo. Gyvenu namie, bet greitai gyvensiu savarankišką gyvenimą“, – ypač svarbų momentą pabrėžia Rustė ir priduria, kad dar lanko bokso treniruotes ir visur spėja.

„Pilnose širdyse“ šie žmonės išmoksta valdyti savo laiką – laiku ateiti į darbą, pasiruošti darbui, apsirengti, būti kolektyve, susikalbėti, išreikšti save, pasakyti, kada jiems kyla klausimų, kad kažkas nesiseka, aptarti.

„Pilnos širdys“ yra Socialinės terapijos namų „Akvila“ dalis. Kasdienybė čia kuriama vadovaujantis Antroposofinės socialinės terapijos principais, kai kiekvienas bendruomenės narys prie bendros veiklos prisideda tiek, kiek gali pagal savo galimybes.

Socialinė terapija remiasi Rudolfo Šteinerio antroposofija, kurios tikslas – giliau suprasti žmogaus būtį. Ši terapija turi pamatinį įsitikinimą, kad kiekvienas žmogus įneša savo socialinį indėlį – nė vienas nėra tik tas, kuriam reikia pagalbos, ir nė vienas nėra tik tas, kuris padeda.

Žmonės nuolat daro įtaką vienas kitam, kartais sudaro sunkumų, kartais praturtina vienas kitą. Suaugęs žmogus, kuriam reikalinga pagalba, suprantamas ne kaip asmuo, kuriuo reikia rūpintis ir prižiūrėti jį visą gyvenimą. Pamatinis supratimo principas – kiekvienas žmogus, su kuriuo susiduriame šioje srityje, yra suaugęs ir jis pats turi tikslą ir norą nugyventi savo gyvenimą atsakingai, o kitiems padedant jis gali tai padaryti.

Idealios visuomenės prototipas

Iš socialinių dirbtuvių keliamės į „Akvilą“.

„Mūsų name gyveno šeima, kurioje užaugo mergaitė, turinti Dauno sindromą, – Akvilė.  Pavadinimo idėja ir kilo iš jos vardo“, – atidarydama trijų aukštų namo Garliavoje duris pasakoja Jolita. Akvilė ir šiandien yra Socialinės terapijos namų lankytoja.

Name yra dvylika skirtingo dydžio kambarių – dirbtuvių patalpos, sporto ir terapijų salė, poilsio erdvė, virtuvė, valgomasis, biuro patalpa, biblioteka, konsultacijų kambarys. Lauko terasoje vidiniame kieme namiškiai renkasi gerti arbatą, o 10 a sklype yra daržas, šiltnamis sodas. Darbo čia turi visi.

„Mes į savo žmones nežiūrime kaip į paslaugų gavėjus. Į tai, ką čia veikiame, žiūrime kaip į abipusius mainus. Mes, darbuotojai, gauname kažką iš mūsų namiškių – priėmimą, atsipalaidavimą, didžiulę meilę žmogui tokiam, koks jis yra, o mes juos mokome kasdienių dalykų. Tokie mainai ir kuria kitokį santykį. Santykį, grįstą žmogiškumu, vienas kito priėmimu“, – kitokiais nei įprasta principais paremta terapija dalijasi Jolita.

Dirbtuvių viena užduočių – paruošti žmogų atvirai darbo rinkai.

Virtuvėje pasitiko malonus gaminamų pietų aromatas. Šeimininkės apgailestavo, kad namiškius jau išleido, nes viską, ką reikėjo: nulupti bulves, supjaustyti daržoves ir kitus pietums gaminti reikalingus dalykus, jie jau padarė. Tąsyk pietūs buvo ruošiami 40-iai žmonių. Apie 30 pietaus čia, „Akviloje“, 10 porcijų bus vežama į dirbtuves „Pilnos širdys“.

„Galvoju, kad jeigu mes kiekvienas visuomenėje taip žiūrėtume į vienas kitą, kad ir kokie skirtingi būtume – skirtingų rasių, skirtingų religinių įsitikinimų, negalių, visai kitoks būtų santykis vienų su kitais. Mes kuriame tarsi pavyzdį, mažą visuomenės modelio prototipą, kuriame yra labai gilus ir labai gražus vienų požiūris į kitus“, – Jolita rodo dailius namiškių sukurtus rankdarbius.

Su Jolita grįžtame prie posakio apie specialiuosius poreikius ir retorinio klausimo – kokių specialiųjų poreikių turi protinę negalią turintys žmonės? Taip, jiems reikia pritaikyti aplinką. Tačiau jų poreikis yra ir būti priimtiems. Šito reikia mums visiems. Poreikis būti mylimiems, išgirstiems, suprastiems, laimingiems. Šiuos poreikius turime visi, todėl terminas „specialieji poreikiai“ šiuose namuose turi visiškai kitą prasmę.

Gyvenimo namai

Jolita tęsia, kad dėl tų poreikių namiškiai (taip „Akviloje“ vadinami protinę negalią turintys žmonės) ateina ir apkabina; kartais iš paskos vaikšto, bet tai tik iš kontakto poreikio, jei jie nemoka kalbėti, tai tiesiog prieina ir eina kartu. Jų poreikiai tokie patys kaip ir kiekvieno žmogaus.

„Supraskite, kad žmogui su intelekto negalia sukurti socialinį kontaktą yra labai sudėtinga. Jis negali ateiti į kavinę, prieiti prie nepažįstamo žmogaus, susipažinti. Jis kitaip siekia to santykio. Gal jis tave sumuša, kad užmegztų tą santykį, – hiperbolizuoja Jolita. – Skirtingi keliai, bet nori jie to paties. Kai pradedi matyti, kas slypi už jų elgesio, gali ir tą elgesį subalansuoti; galiausiai jis lieka natūralus, nes atliepi bazinį poreikį. Aišku, yra neurologinių, fiziologinių dalykų, prie kurių reikia prisitaikyti, bet iš esmės yra žmogiški poreikiai, kurie žmonėms su intelekto negalia neatliepiami“, – vis dar egzistuojantį visuomenės požiūri mini Jolita.

Jolita Čilvinaitė. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ne mažiau svarbu suvokti, kad šie žmonės yra kažkieno vaikai. Kaip stereotipiškai dėliojasi šeimos, kurioje gimsta negalią turintis vaikas, gyvenimas? Paprastai mama išeina iš darbo ir atsiduoda vaiko slaugai. Neretai toks modelis nesikeičia ir kai tam vaikui sueina 30, daugiau metų.

„Kartu su valstybe kuriame naują paslaugą. Ją kuriame ne vieni visoje Lietuvoje. Juragiuose statome grupinius „Gyvenimo namus“ dešimčiai žmonių, kurie gyvens savarankiškai su visą parą teikiama pagalba. Patys gaminsis valgyti, skalbsis, valysis, važiuos į dirbtuves, dienos centrą, koncertą, kavinę, baseiną, pas gydytoją, bet jau ne padedant mamytei, o su asmenine pagalba“, – netolima ateitimi džiaugiasi Jolita.

Rugsėjį penkerių metų gimtadienį mininčių „Socialinės terapijos namų“ tikslas, kad net ir silpniausios negalios žmonės galėtų pajusti, kad ir jie kažką gali. Anot Jolitos, kartais nežinai, kaip arti ar kaip toli yra jų suvokimas, o kartais kūnas riboja, bet jie labai nori kažką padaryti, na, kad ir kibirą obuolių surinkti per dieną. O jei stalius rinktų stalą ir duotume neįgaliajam atsuktuvą palaikyti, tai jam pusei metų būtų kalbos apie tai, kaip jis rinko stalą kartu su staliumi. Nors tik laikė atsuktuvą, bet buvo proceso dalimi.