Apie pakaunėje gyvenusio prof. L. Vailionio nuopelnus mokslui

Kauno rajone, Noreikiškėse, yra Liudo Vailionio (1886–1939) vardu pavadinta gatvė. Šiose apylinkėse prieškariu įsigijęs žemės tada dar tik būsimas universiteto profesorius įkūrė šeimos sodybą, ją pavadinęs Varžupiu. Tiek išlikusi sodyba, tiek gatvės pavadinimas neabejotinai primena iškilią asmenybę, aktyvų visuomenės veikėją, Lietuvos šaulių sąjungos vicepirmininką ir pirmininką, vieną iš Aukštųjų kursų Kaune,  kurie išaugo į lietuvišką aukštąją mokyklą, dabar plačiai žinomą kaip Vytauto Didžiojo universitetas, steigimo iniciatorių.

Nelengva buvo L. Vailioniui nuo darbo su mokiniais mokykloje pereiti prie dėstymo studentams kursuose, o vėliau – universitete. Trūko ne tik programų, vadovėlių, trūko netgi lietuviškų terminų. Kadangi dėstė su augalų pasaulio pažinimu susijusius dalykus – bendrąją botaniką, augalų anatomiją, morfologiją ir fiziologiją, ėmėsi kurti (teisingiau – plėsti) botanikos terminų žodyną, nes iki tol buvę nebetenkino išaugusių poreikių, mat daugelis dalykų universiteto studentams lietuviškai buvo dėstomi pirmą kartą. Ši L. Vailionio, kaip ir kitų lietuviškųjų studijų pirmeivių, veikla buvo išties svarbi ir aukštai vertintina.

Ne veltui 2011 m. buvo išleista solidi knyga apie pirmąjį Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto botanikos katedros vedėją, docentą, o vėliau ir profesorių L. Vailionį. 2021 m. ši knyga išleista pakartotinai. Jos didesnę dalį sudaro dukros Danutės Vailionytės-Narkevičienės prisiminimai apie tėvą, mažesnę – keletas periodikoje ir kituose leidiniuose paties L. Vailionio publikuotų mokslo populiarinimo ir gamtosauginių straipsnių, gausus memuaristikos pluoštas. Tai atsiminimai, skelbti spaudoje ar proginės kalbos, pasakytos L. Vailionio laidotuvių metu, minint jubiliejus ir kt. Pateikta ir L. Vailionio darbų bibliografija.

Suprantama, kad retas skaitytojas gilinasi į tokius išsamius skelbtų darbų sąrašus, dažniau, į rankas vos paėmęs knygą, dirsteli į ketvirtąjį viršelį, kur glaustai pristatoma asmenybė, kuriai skirta knyga, ir  nurodomi svarbiausi jos nuopelnai.

Verta aptarti, ką ten randame. Antrojo leidimo monografijos viršelyje rašoma labai skambiai: „L. Vailionis [...] – botanikos ir biochemijos mokslų Lietuvoje pradininkas.“ Beje, šis tekstas yra ir pirmojo leidimo knygoje, tačiau tik bibliotekininkams skirtoje, todėl mažai pastebimoje vietoje – bibliografiniame leidinio apraše.

Eiliniam skaitytojui tokie nuopelnai mokslui skamba labai solidžiai. O specialistams? Mokslo istorikai konferencijoje „Scientia et Historia“ pastebėjo paklydimą ir aptarė jį (buvo perskaitytame pranešime „Ar Liudas Vailionis – išties botanikos Lietuvoje pradininkas?“). Ten priminta, kad dar 1781–1782 m. Gardine ir Vilniuje (abu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai anuomet aneksuoti Rusijos) buvo išspausdintas 5 tomų veikalas „Lietuvos flora“, akivaizdžiai liudijantis botanikos tyrimus buvus gana aukšto lygio jau XVIII a.

Nelengva buvo L. Vailioniui nuo darbo su mokiniais mokykloje pereiti prie dėstymo studentams kursuose, o vėliau – universitete. Trūko ne tik programų, vadovėlių, trūko netgi lietuviškų terminų.

Biochemijos pagrindų pasaulyje kūrėju laikomas Vilniaus universiteto profesorius Andrius Sniadeckis (1768–1838). Tai viešai liudija jam skirta atminimo lenta Vilniaus senamiestyje, įmūryta Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pastato sienoje. Tad L. Vailionis niekaip negali būti laikomas nei botanikos, nei biochemijos Lietuvoje pradininku.

Jei klaidinga prioritetų prieskyra nebūtų platinama žiniasklaidoje internetu, kaip, pavyzdžiui, VDU Botanikos sodo internetiniame straipsnyje (135-osios botaniko prof. Liudo Vailionio gimimo metinės &nda. (botanikos-sodai.lt) ar Nacionalinių vertybių rinkimuose, 2012 m., ir kt., gal nevertėtų jos aptarinėti. Nemalonu koreguoti aktyvaus visuomenininko ir pedagogo nuopelnus mokslui (tik mokslui!) į menkesniąją pusę, nei skelbiama, tačiau tokių skelbimų grubius paklydimus privalu viešinti, antraip spausdintą žodį skaitantiems sudarytas neteisingas vaizdas toks ir liks, netgi plis toliau.

Beje, gal tokie nuopelnai L. Vailioniui priskirti (pats L. Vailionis čia niekuo dėtas!) dėl techninės klaidos, po žodžio „pradininkas“ praleidus žodį „universitete“? Tačiau suklysta dukart: ir pirmajame, ir antrajame leidimuose (su aptarta „modifikacija“). Tad lieka manyti, kad klaidinantis tekstas buvo parašytas tiesiog kaip proginis persistengimas siekiant paryškinti asmenybę (pirmas leidimas – L. Vailionio 125-osioms gimimo metinėms, antrasis – VDU 100-mečiui). Į tikruosius faktus atsainiai nesigilinta ir dėl to su jais prasilenkta... Kas šį tekstą parašė, galima tik spėlioti, tačiau atsakomybė už monografijos turinį nuo pirmojo viršelio iki paskutiniojo tenka jos sudarytojai (beje, viršelyje nurodytai kaip autorė) ir leidyklai.

Paliečiau, bet neatsakiau į klausimą, koks iš tiesų yra profesoriaus įnašas į mokslą. Iš bibliografijoje pateiktų jo 20 skelbtų darbų apie 18 priskirtina mokslo populiarinimui ir tik du – mokslo tyrimų rezultatų publikavimui. Vertingiausias – mokslinis straipsnis, parašytas prancūzų kalba (beje, vienintelis nelietuviškai) ir neabejotinai skirtas platesniam skaitytojų ratui nei vietinė mokslo bendruomenė. Jame aprašoma mokslui nauja grybų rūšis, pavadinta Gymnoascus sudans, susijusi su beržų liga. Šiuolaikinėje pasaulio grybų „biblijoje“, kuri lotyniškai tituluojama „Index fungorum“, ši rūšis ne tik yra minima, bet prie jos pavadinimo nurodoma L. Vailionio pavardė ir rūšies aprašymo metai (1936). Tai liudija, kad ši rūšis laikoma atitinkančia rūšies statusą pagal šiuolaikinius kriterijus, o jos atradimo prioritetas pripažįstamas L. Vailioniui nuo 1936 m.

Ko gero, šis darbas ir būtų didžiausias L. Vailionio mokslinis pasiekimas, beje, ne botanikos, o mikologijos (mokslo apie grybus) srityje. Tiesa, anuomet mikologija dar tebebuvo priskiriama botanikai, tačiau šiais laikais – ne. L. Vailionis yra trumpai aprašęs ir, jo manymu, naują dumblių rūšį, priskyręs ją naujai genčiai, tačiau šis faktas šiuolaikinėje dumblių „biblijoje“ nuvertintas: L. Vailionio duotas genties pavadinimas minimas, tačiau toje gentyje, deja, tuščia – nėra nei paties L. Vailionio, nei kieno kito aprašytos jokios rūšies. Matyt, jo aprašyta rūšis jau buvo žinoma. Daugiau nuveikti mokslinių tyrimų baruose L. Vailionis nebespėjo – jis mirė nedaug teperžengęs 50 metų amžiaus ribą.

Šios pastabos – ne tik konkretaus prasilenkimo su faktais spausdintame žodyje analizė. Jos gali pasitarnauti kaip signalas rašantiems: nepakliūkite į pudravimo pinkles, vedančias link pavojingų etikos normų pažeidimo ribų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Giedrė Bulotienė

Giedrė Bulotienė portretas
Ar komenatorė Marija kartais ne pats mokslininkas Būda?

lilija

lilija portretas
Tai kad netikslumų neišvengia ir prof. Vincas Būda savo straipsnyje - tuometinėje tarpukario Lietuvoje L.Vailionis buvo vienintelis mokslininkas botanikas, darantis mokslinius biocheminius eksperimentus, taigi pelnytai pripažintas pradininku šios mokslo srities Lietuvoje, o ne carinėje Rusijoje. Ne menkinkite tarpukario Lietuvos mokslininko ir jo darbų, kaip tai buvo padaryta sovietmečiu ir mirusio ne " nedaug teperžengęs 50 metų amžiaus ribą." . Prof Liudas Vailionis mirė sulaukęs 53 garbingai nugyventų metų.

Marija 3

Marija 3 portretas
Tikslus ir reikalingas akademiko, profesoriaus, habilituoto mokslų daktaro, daugelio premijų laureato (iš jų ir Mokslo premija – pats didžiausias mokslininko apdovanojimas Lietuvoje) straipsnis. Nuopelnus specialiai išvardinau todėl, kad kažkas iš komentatorių baisiai piktinosi, kad profesorius gali kažką kritikuoti. Turbūt būtų geriau, kad būtų kaip Lenino laikais – kiekviena melžėja gali valdyti valstybę - ir kaip nori, taip įžeidinėti žmones, turinčius daug aukštesnį išsilavinimą ir daug tikslesnį supratimą apie mokslą.
VISI KOMENTARAI 13

Galerijos

Daugiau straipsnių