2006 m. iš režisieriaus Aido Giniočio vadovaujamo aktorių kurso, ilgainiui virtusio unikalia bendraminčių kūrėjų komanda, susikūręs teatras atvirą kalbėjimą laiko savo misija. „Išdrįsti kalbėti – tai tas pats kaip išpažinti. Išpažindamas pažįsti save. Per save – kitus. Atvirai kalbėdami apie save – kalbame apie savo kartą. Kelias nuo savęs pažinimo į kitų pažinimą – nesibaigiantis kelias. Tarsi užburtas ratas. Mūsų tikslas – atverti tą ratą. Gydyti ir gydytis teatru“, – skelbia kolektyvas.

Šį kartą jaunosios kartos kūrėjai, atspindintys ateities teatrą, atsigręžia į šio scenos meno šaknis, sugrąžindami į sceną ritualą.

Ievos Stundžytės režisuotame spektaklyje nuo seniausios iki moderniausios civilizacijos persismelkę ritualai įgauna sceninės raiškos pavidalą ir atveria interpretacijų lauką pjesės temoms.

Atėnų Euripido pjesėje, užbaigusioje šio senovės Graikijos miesto aukso amžių, aprašytas vyno ir ekstazės dievo Dioniso kerštas žmonijai. Filosofinėje dramoje pasakojama apie dievo Dioniso kulto atėjimą į Tėbų miestą ir tradicinės religijos šalininkų pasipriešinimą, atskleidžiamas Tėbų karaliaus, Dioniso pusbrolio Pentėjo, racionalumas, po kalnus klajojančių Dioniso garbintojų bakchančių choro iracionalumas.

Legendinės dramos tema šių dienų kontekste toliau skatina mąstyti apie individo asmeninę ir kolektyvinę atsakomybę, civilizacijos ir kultūros prigimtį, kovą tarp protavimo ir iracionalumo.

Ši tema šių dienų kontekste toliau skatina mąstyti apie individo asmeninę ir kolektyvinę atsakomybę, civilizacijos ir kultūros prigimtį.

I. Stundžytė įsitikinusi, kad intuicija ir vaizduotė – ne tik kūrybos, bet ir gyvenimo pamatas. Statydama spektaklius ji pasinaudoja iš sapnų atėjusiais vaizdais, nuotaikomis, fragmentais ar mizanscenomis. Ne išimtis ir šis spektaklis. Nemažai jo sprendimų taip pat pirmiausia buvo susapnuoti.

„Būna, kad statai vieną spektaklį, bet sapnuoji visiškai kitus dalykus, diktuojančius būsimų spektaklių mintis. Atrodo, kad tavo vidiniai aš prieštarauja vienas kitam ir kokia nors nauja idėja ima viršų, nepaisant to, kad realiame gyvenime dabar – ne jos eilė. Be to, juk sapnuojame visą informaciją, kurią surenkame iš aplinkos, kitų žmonių, atsiminimų. Žmogų veikia visi dirgikliai – tai nusėda pasąmonėje ir pradeda komunikuoti per sapnus“, – yra sakiusi I. Stundžytė.

Antikos kūrinio ji sakė ėmusis, nes būtent senojoje graikų kultūroje slypinčios visos temos, o šiuolaikinė dramaturgija neiškelia jokių naujų žmogiškųjų temų. „Gali kisti priemonės, tačiau esmė ir šaknys išlieka tos pačios. „Bakchantės: Aktas“ taip pat kalba apie vieno žmogaus kovą su nauju tikėjimu, naujomis įtakomis“, – sakė režisierė.

Spektaklio choreografė – Eglė Kančauskaitė, kostiumų dailininkė – Malvina Stankutė. Vaidmenis kūrė Tautvydas Galkauskas (Dionisas), Karolina Kildaitė (Orakulė), Lukas Auksoraitis (Tėbų valdovas Pentėjas), Justina Smieliauskaitė (Pentėjo motina Agavė); bakchantės: Diana Kamarauskaitė, Elina Kuprijaškinaitė, Urtė Smulskytė, Aistė Šeštokaitė; bakchantai: Danas Kavaliauskas, Matas Pranskevičius, Eimantas Seselskis, Džiugas Širvys, Gintautas Ulmis.

Kas? Vilniaus miesto teatro „Atviras ratas“ spektaklis „BAKCHANTĖS: AKTAS“.

Kur? „Girstučio“ kultūros rūmuose.

Kada? Balandžio 19 d. 18 val.