Įkalbinėjo dešimtmetį

"Čia Monika. Šiemet ji mirė", – ranka modamas į raukšlėtą žilaplaukės kaimynės veidą sidabruotoje nuotraukoje, jų pažintį ir tolimesnę istoriją bandė prikelti prieš keturiolika metų Kauną į Vilnių iškeitęs režisierius M.Meškauskas.

Šalimais gyvenančią 95-erių senolę stoti priešais objektyvą menininkas įkalbinėjo gal dešimt metų. Deja, visuomet sulaukdavo vieno ir to paties griežto "ne".

"Prieš kelerius metus gavęs pasiūlymą organizuoti savo darbų parodą Palangoje, surizikavau dar kartą. Nepatikėsite, išgirdusi apie darbų ekspoziciją pajūryje, šviesaus atminimo Monika iškart sutiko", – malonų netikėtumą prisiminė M.Meškauskas. Sutartą dieną Smetonos laikų dama balkone įsitaisė apsirengusi puošniu kostiumėliu ir tvarkingai sušukuotais plaukais. Jos ausyse žibėjo nedidukai perlamutriniai prisegami auskarai.

Buvusios kaimynės, kuri 1937 m. savo akimis matė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pergalę Europos čempionate, atvaizdas – vienas iš dvidešimt trijų, kuriuos fotografija besidomintis M.Meškauskas prieš kelias dienas pristatė savo gimtojo miesto kritikams.

Sudėtinga ir brangu

Neapsigaukite, nuotraukų rinkinys "Amžinas atvaizdas" nėra išdykavimai su juosta ir blizgiu popieriumi.

Visos nuotraukos kurtos naudojant senovinį, dar XIX a. viduryje atrastą, 1851 m. Fredericko Scotto Archerio aprašytą šlapio kolodijaus procesą.

"Šis procesas saugesnis ir patogesnis nei dagerotipijos, o atvaizdai nepalyginti ryškesni už tuo metu naudotą kalotipiją. Skirtingai nei nuotraukos ar atspaudai, jie neblunka, nekeičia spalvos ir neišnyksta. Tai amžinas atvaizdas. Tai sielos fotografija", – apie sudėtingą procesą ir jo kainą kalbėjo menininkas. Pasiturinčius hipsterius papirkusiai technikai naudojamos medžiagos yra ganėtinai brangios. Be to, jų nelengva įsigyti, todėl nemažą dalį priemonių tenka siųstis iš užsienio.

Senovinį dumplinį ir visiškai sulūžusį fotoaparatą režisieriui padovanojo jo bičiulis. M.Meškauskas pats prietaisą suremontavo, restauravo ir taip prasidėjo jo prasmingas antrasis gyvenimas.

"Nuo fotoaparato dydžio priklauso ir paties ambrotipo dydis. Maniškis gali daryti keturis kartus didesnius atvaizdus nei šie", – iš tolo pirštu į 20x30 cm formato plokšteles ant sienos bakstelėjo pašnekovas.

Padeda kolodijaus fėjos

"Tokia fotografija užima daug laiko: kompozicijos suradimas, šviesos suderinimas, plokštelės paruošimas, kolodijaus liejimas, ekspozicija, ryškinimas, fiksavimas, plovimas, ir dar ne viskas", – darbų seką dėliojo M.Meškauskas.

Vienam kadrui, pasak jo, paprastai prireikia poros valandų, o galutinis rezultatas – nenuspėjamas, nepakartojamas ir netaisomas jokiomis kompiuterinėmis programomis.

"Žmogiškasis faktorius, temperatūrų kaita, dulkės", – trikdžius, koreguojančius atvaizdą ant stiklinės, metalinės ar keraminės plokštelės, vardijo menininkas.

Pirštu bakstelėjęs į šokėjų Lauryno ir Airidos nuotraukų triptiką, M.Meškauskas su šypsena prisiminė savo veido išraišką, kai atvaizdo apačioje išvydo eilute išsirikiavusius baltus taškelius. Pasirodo, tąkart fėjos į kasetę įmetė mažą plaukelį, kuris, prisilietęs prie kolodijaus, iškrėtė netikėtą pokštą.