- Ainė Jacytė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
-
Parodoje – du šimtai žalios spalvos versijų
Vaizduojamajame ir taikomajame mene spalvos yra labai svarbios. Menininkai jas tyrinėja, jos tampa pagrindiniu kūrybos subjektu ar skiriamuoju kūrėjo ženklu. Spalvų įtaka žmogaus nuotaikai ir emocijoms įrodyta moksliniais tyrimais. Visai nesunkiai daugelis iš mūsų tai galėtume pagrįsti asmenine patirtimi. Tačiau spalvų suvokimas ir įtaka priklauso ne tik nuo individualaus požiūrio, bet ir nuo kultūrinių kontekstų, nes skirtingose kultūrose spalvoms suteikiamos skirtingos reikšmės.
Vis dėlto žalia spalva daugelyje kultūrų siejama su gamta, natūralumu, sveikata, ramybe. Tačiau ši spalva gali turėti ir ne tokias teigiamų reikšmių. Williamas Shakespeare’as pjesėje „Otelas“ pirmą kartą pavojui nusakyti pavartojo vaizdingą apibūdinimą „žaliaakė pabaisa“. Tad žalia – ne tik pavojus, bet ir pavydas, godumas, ligos.
Daugiau kaip 200 (tiek kūrinių sudaro ekspoziciją) žalios spalvos reikšmių ir simbolinių prasmių galima atrasti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikiančioje parodoje „Žalia“, kuriai kūriniai buvo surinkti net iš septynių muziejų kolekcijų, menininkų dirbtuvių ir kitų institucijų. Kai kurie buvo netgi specialiai sukurti šiai parodai.
Tapybos, skulptūros, tekstilės darbuose, fotografijose, videofilmuose, instaliacijose, muliažuose, gamtos objektuose žalia spalva varijuoja nuo nostalgijos, pasimėgavimo, hedonizmo iki baimių, nerimo, košmarų.
Justina Gražinytė. Augalų valdovė.
Lietuvos portretas
Eksponatų parodoje gausu, todėl pagal temas ji yra suskirstyta į atskiras sales. Pradėti galima nuo salės pavadinimu „Valstybės simboliai, visuomenės ženklai“. Žalia yra mūsų valstybės spalva, todėl jautru ir gražu, kad pirmasis eksponatas parodoje – Lietuvos tautinė vėliava. „Žalią (...) spalvą kartu su raudona tautinei vėliavai pasiūlė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. 1918 m. Lietuvos Taryba patvirtino tautinę trispalvę, sudarytą iš trijų vienodo pločio juostų: geltonos, žalios ir raudonos. (...) vis dėlto ypač mėgstama buvo žalia. Ją matome ir valstybės atributuose: apdovanojimo ženkluose, įvairiuose žymenyse ir kitur“, – pažymima salės ekspoziciją papildančiame tekste.
Jei žiūrovas savo vaizduotėje kurtų Lietuvos portretą, jame ne tik būtų žalios spalvos potėpių, bet, neabejotina, jo išskirtiniu bruožu taptų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. Tempera tapytus peizažus, kaip akcentuojama ekspoziciją papildančiame tekste, dailininkas papildė kultūrinio savitumo ženklais – dabar jau iš Lietuvos peizažo išnykusiais įstabaus grožio stogastulpiais ir koplytstulpiais.
Žalia yra mūsų valstybės spalva, todėl jautru ir gražu, kad pirmasis eksponatas parodoje – Lietuvos tautinė vėliava.
Grožėtis Lietuvos peizažu žiūrovas gali žvelgdamas į M. K. Čiurlionio triptiką „Raigardas“, paveikslus „Lietuviškos kapinės“ ir „Žemaičių koplytstulpiai“. M. K. Čiurlionio susižavėjimas kultūrinio tapatumo ženklais galėjo turėti įtakos ir nuo mūsų meno lauko neatsiejamai modernistų grupei „Ars“, pareiškusiai, kaip rašoma ekspoziciją papildančiame tekste, kad modernios Lietuvos naujosios meninės kultūros pagrindu sieks paversti tradicinį kaimiškosios kultūros paveldą.
Eksponuojamuose Kazio Varnelio („Ida“, „Be pavadinimo“), Lino Katino („Rusnė II“), Kazės Zimblytės („Žalia geometrinė kompozicija“), Vlado Daujoto („Trys seselės rengia į karą brolelį“) darbuose tautinės tapatybės ženklai dėl savitos plastinės raiškos ir estetikos suvokimo įgauna naujų, įdomių formų.
Arsininkų požiūris daro įtaką ir šiuolaikiniams kūrėjams. Jaunosios kartos menininkės Aistės Ambrazevičiūtės darbe „Dzūkija“ skaitmeninėmis priemonėmis interpretuojamas etnografinio regiono kraštovaizdis. Menininkės kurtos interpretacijos santykis su kūrinio ekspoziciją papildančia autentiška pjaustinėta rankšluostine paskatina į daugiau kaip 100 metų senumo kaimiškosios kultūros objekto puošybos prasmę pažvelgti naujai.
Leonardas Gutauskas. Atsisveikinimas su sena sodyba.
Peizažas
Iš „Valstybės simbolių, visuomenės ženklų“ galima pereiti į „Gražiosios Lietuvos“ salę, žinoma, prieš tai sustojus sales jungiančioje kino erdvėje, kur pristatomas Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Sengirė“, žiūrovui dovanojantis paskutinių išlikusių senųjų girių grožį ir kuždantis jų paslaptis.
Lietuviška gamta yra tai, kuo grožimės ir labai didžiuojamės, todėl „Gražiosios Lietuvos“ salėje parodos kuratorės pristato peizažo žanro kūrinius, pabrėžiančius mūsų šalies gamtos turtingumą ir unikalumą. Žiūrovas gali pasivaikščioti po Algimanto Švėgždos „Tėvo sodą. Plaučiškius“, įkvėpti Antano Žmuidzinavičiaus „Panemunio gėlių“ aromato, pailsėti po Petro Kalpoko „Medžiais prie ežero“ ar „Upelio“, nugrimzti į prisiminimus apie Justino Vienožinskio „Lietingą dieną“ ar Antano Martinaičio „Pavasarį bityne“.
Bendrą ekspoziciją papildo spalviškai subtilus ir jautrus Jono Mackonio-Mackevičiaus paveikslas „Dzūkų dainininkė Zofija Gudonienė“, savo estetika išsiskiriantis Leonardo Gutausko kūrinys „Atsisveikinimas su sena sodyba“, poetiška Prano Griušio drobė „Vakaras“ ir nostalgiškus prisiminimus žadinantis Pauliaus Juškos darbas „Sierenka“.
Greta eksponuojamos ir didelio formato Raimundo Paknio fotografijos „Šiaudinės kaimo (Akmenės r.) Švč. Mergelės Marijos bažnyčios (past. 1775) vidus“. Be vaizduojamosios dailės kūrinių, „Gražiosios Lietuvos“ salėje pristatoma ir taikomojo meno darbų: skara (XX a. I pusė), pirštinės (XX a. pr.), kelnės (1870 m.), švarkelis (XIX a. pab.–XX a. pr.), vestuvinė karūnėlė (pakalkė) (XIX a. I pusė), stikliniai karoliai (XX a. pr.).
Šie objektai iliustruoja nuo pagonybės laikų su žalia spalva siejamą pavasario ir atgimimo reikšmę. Kaip rašoma salės ekspoziciją papildančiame tekste, pavasarį atgimsta ne tik gamta, bet ir žmogaus širdies troškimai, kūno polėkiai. Todėl žalia spalva drabužiuose, aksesuaruose, papuošaluose simbolizavo jaunystę, lengvabūdiškumą, aistrą gyvenimui ir jo patyrimui. Ekspoziciją papildo ir kiti liaudies meno objektai: puodynės, ąsočiai, dubenys, margučiai.
Žalioji iguana.
Šis bei tas
Prieš žengiant į kitą parodos salę, galima stabtelėti erdvėje, kurioje – ne meno kūriniai, o medaliai, Tautinės olimpiados ženkleliai, Vytauto Didžiojo universiteto studenčių korporacijos „Filiae lithuaniae“ (liet. Lietuvos dukterys) uniforminė kepurė, 10 litų banknoto pavyzdys, Didysis Vilniaus pasas ir kiti eksponatai, kuriuose matyti, kad žalia spalva naudota ir visuomeninių organizacijų simboliuose, ir oficialiuose valstybės dokumentuose, ir apdovanojimo žymenyse, ir kitur.
Mokslas
Šioje parodoje svarbi tema yra mokslas. Jam skirtas ištisas įdomiais eksponatais užpildytas „Mokslo koridorius“, kuriame žalia yra pristatoma kaip materialus objektas, aplinkos dalis (natūralus pigmentas), gamtos pažinimo priemonė, mokslo ir meno eksperimentų rezultatas ir objektas.
„Mokslo koridoriuje“ žiūrovas išvys iš Vilniaus universiteto herbariumo atgabentų mokomųjų aguonos, klevo, graikinio riešuto ir kitų augalų muliažų, taip pat – formaline fiksuotą arbūzo vaisių, netgi gyvūnų iškamšų, drugelių kolekcijų. Tačiau koridorius išsiskiria ne tik moksliniu požiūriu vertingais eksponatais.
Čia pristatoma ir Auksės Petrulienės piešinių serija „Pyktis ir protestas. Pokytis“, skirta 2017 m. rugpjūtį vykusiai pasipriešinimo akcijai „Stop kaštonų giljotinai“, kuria buvo siekiama sustabdyti miesto savivaldybės inicijuotą 217 brandžių kaštonų kirtimą A. Smetonos alėjoje. Augalų ir žmogaus svarbos vienas kitam ir unikalaus ryšio temą pratęsia Agnė Gintalaitė fotomontažuose, vaizdo ir audioinstaliacijose „Sodas ir kosmosas #3“, „Sodas ir kosmosas #40“ (Mamos mintys irgi privalo būti sutvarkytos).
Indrė Spitrytė instaliacijoje „Algae Lab“ taip pat gręžiasi į natūralią aplinką, joje ieškodama atsakymų, kaip kenksmingus gamtai procesus pakeisti tvariais. Instaliacija suteikia galimybę žiūrovui susipažinti su naujojo medžiagiškumo eksperimentinėmis paieškomis, plečiančiomis biomedžiagų gamybos ribas. „Mokslo koridoriuje“ žiūrovas atras ir Rūtos Spelskytės objektą „Instrumentas kraujavimui sustabdyti iš medžioklės ritualų“, Aistės Povilaitienės fotografijų, Artūro Gedmino nuotraukų ir videofilmą.
Indrė Spitrytė. Algae Lab.
Antgamtiškumas
Nuo teigiamų žalios spalvos reikšmių, vyravusių jau aptartose salėse, „Negandos“ salėje pereinama prie negatyvių, bauginančių, atgrasančių. Šią ekspozicijos dalį papildančiame tekste rašoma, kad viduramžių tradicijoje, pasakose ir legendose žalia siejama su antgamtinėmis blogio jėgomis ir jų veiklai svarbiomis priemonėmis, todėl „Negandose“ žiūrovas sutinka Konstancijos Petrikaitės-Tulienės „Miškų fauną“, prasilenkia su Ričardo Povilo Vaitiekūno „Viešnia“, jį išgąsdina Stanislovo Riaubos „Slibinas“.
Šioje salėje pasakojama istorija apie ypatingą Paryžiaus žalią – XIX a. populiarią spalvą, kurios pigmento sudėtyje buvo arseno trioksido junginių, kurie, gavę drėgmės ir pelėsio, išskiria toksiškų arseno dujų; ją iliustruoja Žygimanto Augustino paveikslai „Paryžiaus žalia #1“, „Paryžiaus žalia #2“. Ekspozicijoje pristatomi ir Antano Samuolio („Poniutė“, „Nukryžiuotasis buržua“), Vytauto Kalinausko („Autoportretas su neišsiųstu laišku“), Vincento Gečo („Eisim, broleliai, namo namo (Gražėnas ir Skubila)“, Nijolės Valadkevičiūtės („Paslapčių sodas“), Algimanto Kuro („Elektros įvadas“), Vlado Drėmos („Karas“), Antano Rūkštelės („Autoportretas su giltine“), Balio Macutkevičiaus („Paulius Galaunė“), Arūno Vaitkūno („Be pavadinimo (Laiptinė)“, „Dailės technikumo interjeras naktį“), Šarūno Saukos („Kaimo romanas“) paveikslai.
Stasys Eidrigevičius. Robertėlis kaime.
Vizijos ir sapnai
Viename iš ekspoziciją lydinčių tekstų pateikiamas įdomus faktas, kad sapnus prisimenantys pasakoja, jog jų matytuose regėjimuose dominuoja žalia spalva. Žalia tarsi apsaugo sapnus, regėjimus, apgaubia juos ramybe, paslaptimi. Tad salėje „Vizijos ir sapnai“ žiūrovas gali atsikvėpti po intensyvių patyrimų „Negandose“ ir panirti į Kajetono Sklėriaus „Gedimino sapną“ ar pasidžiaugti Vyganto Paukštės „Vaiko sapnu“, įžengti į Kazio Šimonio „Rojų (Edeno sodą II, Vaikelio sodą)“, aplankyti jo „Minčių šalį“, atrasti Petro Kalpoko „Užburtą miestą“.
Atgaiva
Pabaigoje – „Atgaiva“. Apžiūrėjus didžiąją parodos dalį ir atradus, kiek skirtingų reikšmių gali turėti viena – žalia – spalva, parodos kuratorės žiūrovą paragina sugrįžti prie žalios, kaip gamtą, ramybę, sveikatą, ekologiją reiškiančios spalvos. Šios reikšmės žaliai spalvai priskirtos Romantizmo epochoje, todėl ji užėmė svarbią ir reikšmingą vietą tapytojų paletėje, prisidėjo prie peizažo žanro iškilimo.
Žalia tarsi apsaugo sapnus, regėjimus, apgaubia juos ramybe, paslaptimi.
Šioje salėje žalia sužydi subtiliais atspalviais, atskleidžiančiais jos grožį. Algimanto Švėgždos („Septyni žali obuoliai Absoliuto šviesioje“, „Žalias obuolys“), Povilo Ričardo Vaitiekūno („Kapinaitės Dzūkijoje“, „Luotas sode“, „Vidudienis. M. K. Čiurlionio tėviškės peizažai“) ir Vytauto Kairiūkščio („Kompozicija (Vasaros kaitroje)“, „Ant ežero“) paveiksluose žalia spalva subtili, jautri, raminanti. Vlado Eidukevičiaus („Natiurmortas. Saulėgrąžos“), Algirdo Petrulio („Sentimentalus vakaras“, „Natiurmortas“), Henriko Čerapo („Natiurmortas su žvakide“), Viktoro Vizgirdos („Interjeras su vieniša kėde“), Antano Žmuidzinavičiaus („Poilsis parke. Paryžiaus etiudas“, „Liuksemburgo parkas. Paryžiaus etiudas“, „Paryžiaus observatorija. Paryžiaus etiudas“ ir kt.), Vlado Eidukevičiaus („Moterys maudosi“), Pauliaus Juškos („Samanoti laiptai Dūkšte“) darbuose meistriškai išryškinamas spalvos gebėjimas keisti atspalvius, būti vis kitokiai, stebinti ir nesikartoti.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas. Vidudienis. M. K. Čiurliono tėviškės peizažai.
Šalia paveikslų eksponuojama nuostabi Matildos Kriaučiukaitės-Tamošaitienės staltiesė (XX a. I pusė), netikėtas ir šmaikštus Justinos Gražytės kūrinys „Augalų valdovė“, kuriame menininkė akcentuoja teigiamas pelargonijos, kaip vaistinio augalo, o taip pat senjorų labai mėgstamos gėlės, savybes, išskirtinis Petronėlės Gerlikienės siuvinėtas kilimas „Šermukšnis“.
Užbaigti malonų pasivaikščiojimą po parodą žiūrovas gali pasisupdamas Elenos Kniūkštaitės „Karuselėje“, užsukdamas į Viktoro Vizgirdos „Vasarnamį tarp medžių“, priglusdamas prie Marijos Cvirkienės „Seno gluosnio“ ir pasitikdamas Antano Martinaičio „Vakarą prie girios“.
Parodą „Žalia“ papildys renginių, susitikimų, paskaitų, koncertų programa, kuri prasidės rudenį. Nepraleiskite.
Kas: Paroda „Žalia“ (parodos kuratorės: Giedrė Jankevičiūtė, Daina Kamarauskienė, Nijolė Adomavičienė, architektas Saulius Valius, dizainerė Vilma Bražiūnaitė, grafikos dizaineris Jonas Vaikšnoras, katalogo dizainerė Lina Bastienė).
Kur: Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Kada: Veikia iki gruodžio 31 d.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Lietuvos etnografijos muziejus – 50 metų atviras lankytojams: kviečia kartu paminėti jubiliejų1
Lietuvos etnografijos muziejus (LEM) įkurtas 1966 m., o lankytojams oficialiai atidarytas 1974 m. birželį. Šiemet sukanka 50 metų, kaip muziejus yra atviras lankytojams. Birželio 30 d. 11 val. muziejus kviečia kartu paminėti šią jubilieji...
-
Pažaislio muzikos festivalyje – premjeros ir atradimai
Paskutinę birželio savaitę Pažaislio muzikos festivalis pakvies publiką į tris išskirtinius koncertus, o du iš jų vyks pagrindinėje festivalio erdvėje – paslaptinga aura alsuojančiame Pažaislio vienuolyno kiemelyje. ...
-
Unikalios vietos Kaune atidarymas – ant stogo terasos gros L. Somovas11
Jau greitai Kaune bus atverta pirmoji tokia laisvalaikio erdvė, įkurta ant „Volfas Engelman“ bravoro stogo – „Panorama Skybar“. Birželio 28 d. šioje vietoje, žvelgiant į įspūdingus miesto panoraminius vaizdus, pirm...
-
Jaunuosius keramikus įkvėpė „Kauno dienos“ antraštės3
Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos skulptūros ir keramikos mokytojai kartu su savo 5–12 klasių mokiniais tęsia tradiciją – kasmet kuria molinius dirbinius, kuriems impulsą suteikia įvairios laikraščio „Kauno diena“...
-
100-mečio šventė Kaune: esmė – ugdyti tautos vienybės dvasią16
Prieš 100-metį Kaune buvo surengta pirmoji Dainų šventė. Jos organizatoriams teko rūpintis net šienu. Dabar rūpesčiai – kitokie. Tačiau esmė ta pati – ugdyti tautos vienybės dvasią. ...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone birželio 24–30 d.
Birželio 27 d. Garliavos kaimynystės parkas: 19 val. – vasaros renginių ciklo „Skambantis parkas“ penki koncertai. Atlikėjai ir programa derinami. Birželio 28 d. Parkas prie Ramučių kultūros centro: 18.30 val. – Roko kult...
-
Geto gyvenimą išliejo akvarele27
Parodoje Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune – geto gyvenimas, geto žmonės ir keturių visa tai dokumentavusių menininkų darbai, kuriuos būtina pamatyti. ...
-
Kamerinės muzikos kursuose – pamokos ir bendrystė
Birželio 25–30 dienomis Kauno kunigų seminarijoje jau penktą kartą įvyks Tarptautiniai Juozo Naujalio kamerinės muzikos kursai, kuriuos organizuoja Kamerinės muzikos rėmimo fondas ir Kauno J. Naujalio muzikos gimnazija. Kursuose dalyvaus 30 jaun...
-
Nuo Dainų šventės iki miesto gimtadienio – kaip masiniai susibūrimai formuoja mūsų pilietiškumą?
Šiemet minime Dainų šventės šimtmetį. Šis ilgą istoriją turintis tradicinio tautinio meno festivalis ne vienam lietuviui žadina patriotiškus jausmus ir pasididžiavimą savo šalimi. Kokias transformacijas i&scaro...
-
Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokių ir dainų4
Šiais metais minime Lietuvos dainų šventės šimtmetį. Šių dienų Lietuvos ir pasaulio įvykių fone tai nebus tiesiog apvalaus jubiliejaus, išsiskiriančio renginių gausa, paminėjimas. Tai galimybė prisiminti ir primint...