Mozarto vaidmens atlikėjai – apie muzikos genijui rūpėjusias vertybes

Spalio 6 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) ilgai laukta premjera – Michaelo Kunze'ės ir Sylvesterio Levay miuziklas „MOZART!“ Dviem Wolfgango Amadeus Mozarto vaidmens atlikėjams – KVMT solistui Martynui Beinariui (32 m.) ir Vygantui Bemovui (25 m.) – paskutinės kūrybinių kančių ir nemigos naktys. Juk ne kasdien, sutaria abu, gauni galimybę susitapatinti su vienu žymiausiu visų laikų klasikos kompozitorių, stebinusių publiką tiek meistriškomis melodijomis, tiek ekstravagantišku gyvenimo būdu.

Įprasta, kad meno genijai kūrė savo šedevrus kančioje, tuo tarpu Mozartas – netikėta išimtis. Linksmabūdis, nutrūktgalvis, ne šventuolis, net ir suaugęs labiau panašus į mažą vaiką – jis per savo greitą karjerą (mirė būdamas vos 35-erių) muzikos mylėtojams paliko daugiau kaip 600 kūrinių. Stebėtina, kaip taikliai miuziklo „MOZART!“ režisierė Viktorija Streiča parinko jo vaidmens atlikėjus. Abu jaunuoliai – tiek Martynas, tiek Vygantas – į gyvenimą ir darbą scenoje žvelgia tarsi į sportą.

M. Beinaris: sceną įsivaizduoju kaip krepšinio aikštelę

Kadangi labai mėgstu krepšinį, tai savo profesiją įsivaizduoju kaip krepšinį. Man rodos, kad mes, dainininkai, esam žaidėjai. Režisieriai – treneriai, o kiekvienas spektaklis – tarsi naujos rungtynės. Kai mes, atlikėjai, išeiname į aikštelę, kiekvienas turime savo laiką. Jei esi lyderis – turi daugiau laiko aikštelėje, jei atsarginis žaidėjas – mažiau. Bet kokiu atveju savo laiką turi išnaudoti maksimaliai. Ši asociacija puikiausiai veikia prieš einant į sceną. Pasakau sau, kad turiu sužaisti kuo geriau, nepriklausomai nuo to, kiek laiko būsiu aikštelėje. Ir žaidžiu!

Esu KVMT solistas. Priklausau Beinarių muzikų šeimai. Mano broliai, seserys – beveik visi muzikantai. Senelis – kompozitorius Pranciškus Beinaris, žodžiu, visos mūsų muzikinės šaknys – senelio dovana.

Pasirengimas: paskutinių repeticijų įkarštį netrukus keis premjerinis jaudulys ir daugybė sceninių staigmenų. Kasdieniškai vilkintys aktoriai spektaklyje puošis išskirtiniais Juozo Statkevičiaus kūriniais. Žiūrovai išvys prabangų, tačiau netradicinį baroką garsaus dizainerio žvilgsniu / D. Stankevičiaus nuotr.

Mozarto vaidmuo man – didelis pasiekimas. Esu vaidinęs tik keletą istorinių rolių – Romą Kalantą miuzikle „1972“ ir imperatorės Elizabeth sūnų Rudolfą miuzikle „Elizabeth“.

Sužinojęs, kad gavau Mozarto vaidmenį, puoliau žiūrėti filmą „Amadėjus“. Išklausiau austrų miuziklo „Mocartas“ pastatymą, peržiūrėjau prancūzų roko operą. Iš naujo perklausiau daugybę paties Mozarto kūrinių. Jei atvirai, net tie, kuriuos buvau girdėjęs ne kartą, po įgytų žinių apie kompozitorių skambėjo visiškai kitaip.

Ar radau sąlyčio taškų su muzikos genijaus asmenybe? Šiek tiek… Matote, pats Mozartas (gal dėl to, kad neturėjo tikros vaikystės, nuolat su tėvu vykdavo kažkur koncertuoti), net ir suaugęs, buvo labai vaikiškas. Aš pats irgi toks. Esu vedęs, turiu tris dukrytes, tad dažnai su jomis žaidžiu, kvailioju.

Su kūriniu susipažinau pavasarį, kai dar nebuvo visų arijų vertimų. Birželį vyko pirmosios repeticijos, paskui atostogos, o jau nuo rugpjūčio prasidėjo nemigos naktys. Sunkiausia? Išsilaikyti sveikam – kad neperšalčiau, neperkaisčiau, neužkimčiau ir pan. Dėl repeticijų man ramu – kolektyvas nuostabus, geranoriškas, įtampos nejaučiu.

Netikėtas faktas apie Mozartą? Na, tiesą sakant, nustebino pati Mozarto asmenybė. Iš muzikos istorijos pamokų jį įsivaizdavau tokį santūrų, rimtą, ramų… Pradėjęs domėtis jo personažu, supratau, kad tas žmogus – visiška chrestomatinio įvaizdžio priešingybė. Jei gyventų šiais laikais, turbūt būtų kokia nors roko superžvaigždė su visais jai priderančiais žvaigždės ypatumais.

Kurdamas savo Mozartą remsiuosi libretu, bet daug ir interpretuosiu, t. y. vaidinsiu, kaip aš suprantu šį žymiausią visų laikų klasikos kompozitorių. Kolegos sako, kad mes su Vygantu labai skirtingi, bet tuo pačiu ir abu labai įdomūs Mozartai. Draugiškai dalijamės tiek atradimais, tiek ir patarimais vienas kitam. Viskas vien tam, kad žiūrovams Mozarto personažas atrodytų kuo tikresnis ir įdomesnis. Genijus į viską stengėsi žiūrėti pozityviai, ir mano požiūris panašus. Esu optimistas. Man rodos, kiekvienas linksmas žmogus galėtų būti šiek tiek mozartiškas.

D. Stankevičiaus nuotr.

V. Bemovas: scenos įtampą pravėdinu futbolo stadione

Dar prieš pradėdamas muzikuoti net dešimt metų lankiau futbolą savo gimtajame mieste – Naujojoje Akmenėje. Ėjau link profesionalaus lygio, bet galiausiai muzika paėmė viršų. Pradžioje lyg kažko trūko. Laimei, pasikalbėjau su KVMT trombonininku Sauliumi Karka, kuris man pasiūlė savo aistrą futbolui kompensuoti teisėjavimu futbolo varžybose. Tą kartais ir darau – puikiai pravėdina smegenis po mokslų ir spektaklių. Ar žaidėjai elgiasi pagarbiai teisėjui skyrus kuriam pražangą? Tikrai norite sužinoti? Sykį vienas paauglys, kuriam parodžiau geltoną kortelę, praeidamas pro šalį drėbė: „Muzikantas, bl...“ Būna ir taip (juokiasi).

Ar radau sąlyčio taškų su muzikos genijaus asmenybe? Šiek tiek… Matote, pats Mozartas, net ir suaugęs, buvo labai vaikiškas. Aš pats irgi toks.

Šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoju klasikinį dainavimą. Mozarto vaidmuo mano profesinėje biografijoje – ypatingas. Iki jo nesu gavęs tokio svorio vaidmenų. Pamenu savo debiutą Kauno muzikiniame teatre – vaidinau Pūgžlį „Adamsų šeimynėlėje“. Esu be galo dėkingas režisierei V. Streičai, kuri pasiūlė man sudalyvauti atrankoje – įrašyti savo vokalo partiją ir nusiųsti ją austrams. Kai buvau patvirtintas vaidmeniui, ilgą laiką mane kamavo keistas jausmas: negalėjau suvokti šio vaidmens masto, jo didumo… Tik prasidėjus bendroms repeticijoms ėmiau suprasti, kad viskas čia sukasi aplink mane – t. y. Mozartą! Buvo nuostabu!

Per vasarą stropiai mokiausi tekstus, kad rudenį nereikėtų scenoje su popieriaus lapais stovėti. Mozarto partijos iš tiesų nelengvos – tiek vokaliai, tiek ir emociškai. Vien kiek minčių sukelia „Rekviem“ rašymo scena, maestro išgyvenimai tuo metu. Negali į juos neįsijausti.

Ieškojau sąlyčio taškų su jo asmenybe ir savo gyvenime. Genijus buvo linksmas net ir gulėdamas ligos patale, į viską stengėsi žiūrėti pozityviai, ir mano požiūris panašus. Esu optimistas. Man rodos, kiekvienas linksmas žmogus galėtų būti šiek tiek mozartiškas.

D. Stankevičiaus nuotr.

Faktas apie Mozartą, kuris mane labiau prajuokino nei nustebino? Na, kad jis įstojo į masonų ložę vien tam, kad galėtų nemokamai pavalgyti ir pagerti (juokiasi).

Labai džiaugiuosi, kad drauge su Martynu kuriame šį vaidmenį. Jis turi daugiau scenos patirties, kuria dosniai dalijasi. Konkurencijos tikrai nejaučiu. Kuo mūsų Mozartai skiriasi? Martynas, manau, už mane kur kas brandesnis, jau turi šeimą, tris vaikus – faktas, kad ir jo kuriamas Mozartas turės kitokių asmenybės spalvų nei maniškis.

Keletas Wolfgango Amadeus Mozarto citatų. Kaip jas interpretuoja du Mozarto vaidmens atlikėjai – Martynas Beinaris (M. B.) ir Vygantas Bemovas (V. B.)?

„Muzika yra ne natose, o tyloje tarp jų.“

M. B.: Labai gili mintis. Manau, kad pats gyvenimas, jo tėkmė yra kaip muzika. Tačiau jame būna ir stabtelėjimų, kurie, turbūt, skirti apmąstymams tyloje. Kai lieki vienas su savimi, atrandi daug naujų minčių – kitaip sakant, iš tos tylos tavyje gimsta nauja muzika. Tai būna tarsi stotelė, lemianti, kokia kryptimi gyvenime pasuksi, kokius pasirinkimus padarysi. Kaip tu nuspręsi, taip tavo muzika toliau judės.

V. B.: Net ir patys kompozitoriai, atlikėjai sutinka, kad pauzės muzikos kūrinyje yra tiek pat svarbios, kiek ir natos. Jei atlikėjas moka jas tinkamai sureikšminti, tai prideda jo atlikimui nemažai grožio.

 

Žvilgsnis: imdamiesi iššūkio ir atsakomybės sukurti muzikos pasaulio genijaus personažą M. Beinaris (nuotr. kairėje) ir V. Bemovas visų pirma stengėsi pažinti Mozarto asmenybę. O paieškoję sąsajų su jo ir savo gyvenimo patirtimi, atrado panašumų. / D. Stankevičiaus nuotr.

„Aš nekreipiu dėmesio į kieno nors pagyrimus ar kaltinimus. Aš tiesiog vadovaujuosi savo jausmais.“

M. B.: Ši citata galėtų būti paties Mozarto gyvenimo moto. Jis visada troško būti laisvas ir nepriklausomas kūrėjas. Vienintelis žmogus, kurio nuomonė Mozartui buvo be galo svarbi, – jo tėvas. Nors ir labai spaudė sūnų prie darbo, bet buvo jo viso gyvenimo variklis. Kai tėvas mirė, Mozartas nebeturėjo kam įrodyti savo talento, savo genialumo. Kuo gyvenime vadovaujuosi aš? Viskuo: ir pagyrimais, ir kritika. Ne visada ji man yra maloni, bet už konstruktyvią kritiką esu dėkingas. Didžiojo apsisprendimo momentais visada pasikliauju tik savimi. Nesvarbu, kas kokią nuomonę man norėtų įteigti.

V. B.: Bepigu taip kalbėti genijui... Man, kaip pradedančiajam artistui, išties labai svarbi vyresnių kolegų nuomonė. Per repeticijas gaunu iš jų daug patarimų. Nuoširdžiai jiems už tai esu dėkingas, nes juk iš šono geriau matyti, ko dar trūksta mano kuriamam personažui. Ypač vertinu režisierės V. Streičos ir KVMT dirigento Jono Janulevičiaus pastabas. Jei kalbėti apie asmeninį gyvenimą, vadovaujuosi intuicija. Kaip tuo momentu susišviečia – taip ir darau. Kartais to savo spontaniškumo ir gailiuosi, bet dažnai žinojimas, kas tau geriausia, atveda ir prie labai puikių sprendimų.

„Dėkoju savo Dievui, kad jis maloningai suteikė man galimybę sužinoti, kad mirtis yra raktas, kuris atrakina mūsų tikrosios laimės duris.“

M. B.: Ar kartais susimąstau apie mirtį? Būna tokių akimirkų, tikrai. Natūralu, juk gyvenimas šioje žemėje sukasi ratu. Vieni miršta, kad kiti galėtų ateiti. Ypač tokios mintys mane apnikdavo kovido metu, kai išgirsdavau, kad mirė koks mano amžiaus žmogus... Tačiau kadangi esame tikintys, katalikai, tai ta mirtis neatrodo kažkas labai baisaus. Juk gyvenimas žemėje yra tik laikina stotelė, o amžinybė laukia už tų durų, kurias Mozartas mini savo citatoje.

V. B.: Gal tuos žodžius maestro pasakė gulėdamas savo mirties patale, būdamas dėkingas likimui už visus savo gyvenimo momentus? Mes dažnai kasdienybėje pritrūkstame laiko pasakyti artimam „atsiprašau“, bet amžinybės akimirkoje viskas atrodo kitaip. Apie mirtį iki šio vaidmens mažai susimąstydavau, bet Mozartas sužadino mano smalsumą. Mūsų šeimoje niekas nevaikščiojo į bažnyčią, tad pasigirti tikėjimu aš negaliu. Vis dėlto manau, kad kažkas ten vis dėlto yra... Kai ateis laikas – sužinosiu, o kol kas labiau noriu gyventi šia diena. Ištraukti iš jos, kaip Mozartas, kuo daugiau linksmumo ir gyvenimo džiaugsmo. Premjeros dieną prašysiu pagalbos iš savo amžinatilsį Mamytės: kai gyvenimas prispiria ir reikia pagalbos, dažnai kreipiuosi į ją.

„Gerai ir iškalbingai kalbėti yra labai didelis menas, bet toks pat puikus – ir žinoti tinkamą momentą sustoti.“

D. Stankevičiaus nuotr.

M. B.: Už gerą bendravimo manierą esu dėkingas tėčiui. Aš, kaip ir jis, stengiuosi neprieiti iki konfliktų. Net jei nesutampa nuomonės. Visada turiu savąją, bet nebruku jos kitiems. Konfliktiškose situacijose stengiuosi išlikti lankstus. Teisiausiu būti nenoriu, bet yra klausimų, kuriais turiu griežtą ir nekintančią nuomonę. Jei matau, kad ją reikia pasakyti – pasakau. O jei nebūtina – galiu ir patylėti.

V. B.: Čia jau nieko negalėčiau pridurti, nebent tai, kad kompanijoje aš labiau kalbėtojas nei tylėtojas. Būna dienų, kai persidirbu, – tuomet noriu pasimėgauti tyla. Tačiau kiek gali ja mėgautis? Jei atvirai, man labiau patinka pliurpti (juokiasi).

„Nei aukštas intelekto, nei vaizduotės laipsnis, nei abu kartu nepadeda sukurti genialumo. Meilė, meilė, meilė – ji yra genialumo siela.“

M. B.: Sakoma, kad visa kūryba, visa muzika kyla iš meilės. Mozartas irgi, matyt, tai jautė. Jis niekam nieko nesistengė įrodyti, o tiesiog kūrė tai, kas liejosi iš širdies. Ir tai buvo genialu. Ar genijais gimstama? Esu girdėjęs, kad yra dvi kategorijos atlikėjų. Vieni techniškai viską daro puikiai, bet neturi tos vidinės ugnelės, tos charizmos, uždegančios ir patraukiančios paskui save žmones. Kiti – kupini vidinio užsidegimo, trykšte trykšta ir gyvena muzika, bet kartais nukanda kokią natą. Tiesa, niekas šito nepastebi, nes visi išsižioję klausosi.

Meilė muzikai manyje gimė pamažu. Nors esu kilęs iš muzikų šeimos, iš pradžių jokių planų tapti muzikantu neturėjau. Man patiko dainuoti „Varpelio“ chore, bet nei Juozo Naujalio, nei Juozo Gruodžio muzikos mokyklų nelankiau. Kai vienuoliktoje klasėje, kuklus, nedrąsus vaikinukas, sudalyvavau keliuose televiziniuose projektuose (vienas iš jų – „Žvaigždžių vartai“), mano požiūris kardinaliai pasikeitė.

V. B.: Aišku, kad meilė yra visa ko varomoji jėga, menininkų įkvėpimo šaltinis. Tačiau genijus gimsta tik vienas iš milijono. Jam net ne visada reikia tos papildomos inspiracijos. Tuo tarpu kitam, kad bent truputį priartėtų iki genijaus aukštumų, reikia labai daug darbo, gal net 90 proc. Mozartas, tiesa, irgi dirbo daug, bet viską darė su tokiu mozartišku lengvumu. Jis buvo toks genialus, kad kartais net neužsirašinėjo natų – nešiojosi jas galvoje. Ar norėčiau gimti genijumi? Gal ne, ačiū. Tie genijai dažniausiai būna „overthinker’iai“ – na, tokie per daug galvojantys, o nuo per daug minčių gali pasimaišyti ir protas (juokiasi).

„Muzika, net ir didžiausio siaubo situacijose, niekada neturėtų būti skausminga ausiai, o priešingai – turėtų ją pamaloninti ir žavėti.“

M. B.: Ne itin mėgstu šiuolaikinę, eksperimentinę muziką, kur daug kakofonijos, triukšmingų, ausį rėžiančių garsų. Pritariu Mozarto citatai, kad muzika turi pakylėti žmogų, sukelti geras emocijas, kad ir ką ji vaizduotų – liūdesį, baimę ar skausmą. Man pačiam patinka muzika, kuri yra harmoninga.

V. B.: Manau, kad žmogus, eidamas ragauti meno, pats pasirenka, ką nori matyti. Atėjęs į „Guliverio keliones“ pavirsta vaiku, o pasirinkęs miuziklą „Elizabeth“ jau tikisi tragiškos imperatorienės istorijos. Tačiau kad ir koks linksmas ar liūdnas būtų meno kūrinys, jis turi skatinti žmogų galvoti. Kitaip sakant, duoti jam kažkokią pamoką.

„Darbas – didžiausias mano malonumas.“

M. B.: Ko gero, man muzika irgi yra tiek darbas, tiek malonumas, tiek ir gyvenimo būdas. Nelabai save kažkur kitur įsivaizduoju. Mėgstu būti miške, vaikštinėti gryname ore, ilsėtis sodyboje prie ežero. Kai mokiausi mokykloje, domėjausi geografija, norėjau būti archeologu. Prisižiūrėdavau visokių indianų džounsų, prisiskaitydavau knygų apie mumijas, o kai suaugau – viskas kažkaip ėmė suktis vien apie muziką. Kuriu dainas, jas pats atlieku ir džiaugiuosi, kai išgirstu jas skambant radijo eteryje.

V. B.: Mozartui dirbti patiko, bet... pauliavoti, manau, irgi. O man? Darbas darbui nelygu. Šiuo metu, kai repetuojame Mozartą, sunku daryti kažką kito – visos mintys spektaklyje ir apie jį. Laimei, atsipalaidavimui turiu futbolą.

„Kai keliauju karietoje, vaikštau gerai pavalgęs arba naktį, kai negaliu užmigti, – būtent tokiomis progomis idėjos sklando geriausiai ir gausiausiai.“

Ieškojau sąlyčio taškų su jo asmenybe ir savo gyvenime. Genijus buvo linksmas net ir gulėdamas ligos patale, į viską stengėsi žiūrėti pozityviai, ir mano požiūris panašus.

M. B.: Mano galvoje idėjos sklando geriausiai, kai nėra problemų, kai viskas ramu – tiek namuose, tiek darbe. Retai kada naktį, gulėdamas lovoje, užsimanau kažką kurti. Dažniau įkvėpimas ateina tuomet, kai jo mažiausiai tikiesi. Tarkime, atsikeli, galvoje šviesu, sėdi prie pianino, pabarškini kažką, paniūniuoji – visai graži melodija! Nueini prie kompiuterio, užsirašai. Tačiau jei sėdi ir specialiai kažką bandai – nieko gero iš to nebus. Turi ateiti savaiminis pajautimas, o ne savęs spaudimas.

V. B.: Asmenine kūryba neužsiimu. Tiesa, groju būgnais gyvo garso grupėje „Intervalas” – taip išmušu visas nereikalingas emocijas. Kūrėju save galėčiau vadinti, kai būnu ant scenos – kuriu kažkokį vaidmenį, savą veikėjo interpretaciją. Mintys, ypač dabar, prieš premjerą, mane labai puola. Jau kelintą naktį negaliu užmigti, nes galvoje sukasi daugybė variantų, kaip geriau suvaidinti vieną ar kitą spektaklio sceną.

„Nevedęs vyras, mano nuomone, mėgaujasi tik puse gyvenimo.“

M. B.: Ar Mozartas buvo laimingai vedęs? Kiek teko domėtis, manau, kad taip, bet mūsų miuziklo versijoje jo meilės istorija pateikta šiek tiek dramatiškai. Ar sutinku su Mozarto citata? Žinoma. Juk sakoma, kad gyvenime žmogus turi rasti antrąją savo pusę. Jei nerandi, esi vienpusis, tarsi nepilnavertis. Beje, ruoštis Mocarto vaidmeniui, man labai padeda ir žmona Skaistė. Ji pianistė, paakomponuoja, pataria visokiais muzikinių niuansų klausimais, paskatina, motyvuoja. Gaunasi toks sveikas, dvigubas dopingas (juokiasi). Kas labiausiai neramina? Atsakomybė ir noras nepavesti komandos. Juk esi viso spektaklio mechanizmo dalis, todėl turi stengtis iš paskutiniųjų.

V. B.: Absoliučiai sutinku. Turiu sužadėtinę Rūtą. Ji irgi iš muzikos pasaulio – būsima smuikininkė. Todėl lengviau vienas kitą suprantame, kai grįžtu po spektaklio repeticijų atgal į Vilnių. Ar įsijautęs į rolę būnu ir namuose? Visko pasitaiko, bet kai dėl artėjančios premjeros matomės tik kartą per savaitę, nėra kada pyktis. Tik apsikabinti ir džiaugtis vienas kitu. Vestuvių data? Dar nepaskirta. Kai jau turėsime kraitį – tada ir švęsime!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Inga

Inga portretas
Visai nenoriu nuėjusi žiūrėti į treningus.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių