Kuo ji unikali? Kaip vyksta mados fotosesija? Kaip ji organizuojama ir kas už ką atsakingas? Kokie elementai joje svarbiausi? Į šiuos klausimus jau dešimtmetį fotografe dirbanti, su žinomais Lietuvos dizaineriais bendradarbiaujanti Monika Dovidaitė atsakinėjo diskusijoje "Dizainas ir mados fotografija: kas slepiasi už fotoobjektyvo", vykusioje Kauno technologijos universiteto (KTU) "Santakos" slėnyje įsikūrusioje dizaino bibliotekoje "DesignLibrary Kaunas".

– Nuo ko prasidėjo jūsų domėjimasis fotografija?

– Viskas prasidėjo dar mokykloje: pirmą kartą reportažą parengiau 4-oje klasėje su juostiniu fotoaparatu, ekskursijoje su klase į Anykščius. Vėliau į kuprinę įsimesdavau tėvų "muilinę" ir pasivaikščiojimų metu fotografuodavau gamtą.

Kai veidrodiniai fotoaparatai pasirodė įperkami, su tėvų pagalba nusipirkau pirmą profesionalesnį fotoaparatą, o tada žingsnis po žingsnio iš hobio, t.y. renginių fotografavimo, eksperimentų įvairiomis idėjomis su draugais, šviesa, pradėjau gauti užklausas iš žmonių, ar sutikčiau nufotografuoti juos, vėliau jų šventes.

Man atrodo, kad pirmą apmokamą, 50 litų vertės užsakymą gavau vienuoliktoje klasėje. Pirmoje parodoje dalyvavau dešimtoje klasėje.

– Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Mane labiausiai įkvepia pasakos ir visiška buitis. Visos fotosesijos yra kažkur tarp visiškos kūrybos ir fantastikos, detalios režisūros ir paprasto, kasdienio jausmo, veiksmo, natūralios išvaizdos ir kiekvieno įvairiausių, skirtingų gražių, linksmų ir skaudžių patirčių.

Jei tai mados fotosesija, nuotrauka gali būti tarsi piešinys, žmogus nebūtinai turi atrodyti taip, kaip atrodo iš tikrųjų, bet vis tiek svarbu neperspausti.

– Planuodami fotosesiją daugiau galvojate apie techninį išpildymą ar fotosesijos turi ir tam tikrą idėją?

– Jei atvirai, nekenčiu technikos. Man yra kančia analizuoti technines puses. Darau tai tik dėl to, kad noriu maksimaliai kokybiško rezultato ir išnaudoti turimas galimybes geriausiai kaip tik galiu. Tačiau mane nelabai domina technikos naujienos, jei jos nesprendžia kažkokios turimos problemos. Pvz., aš mėgstu 50 mm objektyvą, bet jis gana lėtas, tad laukiu patobulinimo, kad jis būtų greitesnis, su tikslesniu fokusu.

Žinoma, techninis išpildymas labai svarbus ir visuomet kyla klausimų, ar fotografuosiu dienos šviesoje, ar esant studijiniam apšvietimui. Jei studijiniam, ar tai bus kontrastinga, ar švelni šviesa. Bet tai yra antraeiliai dalykai, kurie turi išpildyti idėją.

Man svarbu, ką norima pasakyti bet kuria fotosesija: kokią emociją norima perteikti, kokia idėja, koks tikslas, kokia žinutė. Tik tada renkamės modelį, šviesą, vietą, drabužius. Šie dalykai ateina beveik savaime, po to, kai aišku, ką norime pasakyti. Fotosesijos turi turėti žinutę, kitaip jos nieko vertos.

– Jei fotosesijos metu pamatote, kad rezultatas nėra tinkamas, o pirminė idėja ir rezultatas, kurio tikėjotės, smarkiai skiriasi, čia ir dabar sprendžiate susiklosčiusią situaciją ir ieškote priemonių, kaip pasiekti rezultatą nenukrypstant nuo pirminės idėjos, ar tai atidedate vėlesniam laikui?

– Viskas priklauso nuo fotosesijos idėjos, užsakovo, iniciatoriaus. Jei matome, kad kažkas ne taip, tariamės tarpusavyje. Dalijuosi su komanda savo įžvalgomis, ką galėtume padaryti kitaip, kad būtų geriau. Jei komanda lanksti – viską keičiame, sprendžiame vietoje. Jei pirminė idėja klientui labai svarbi – darome viską, kad ją išpildytume.

– Lyginant tai, kas populiaru privačiose fotosesijose Lietuvoje ir pasaulyje, yra daugiau panašumų ar skirtumų? Galbūt galite pateikti keletą pavyzdžių?

– Sunku būtų pasakyti, bet manau, kad dabar, kai visi viską matome per socialinius tinklus, tokius kaip "Instagram" ir "Pinterest", viskas labai supanašėjo. Visi mato, kas, kaip daroma, semiasi idėjų, įkvėpimo aprangai, stiliui, net gyvenimo būdui, todėl manau skirtumai išnyko.

– Neretai susiduriama su situacijomis, kai pozuojančių žmonių išvaizda yra labai stipriai pakoreguojama, o rezultatas toli gražu neatspindi to, kaip žmogus atrodo realybėje. Kaip jūs stengiatės to išvengti retušuodami nuotraukas?

– Šiais laikais tai labai sudėtinga. Pasisakau už mažiau retušavimo, tačiau, kaip pastebėjau, žmonėms beveik niekada jo nebūna per daug, o tik per mažai. Modernūs kūrėjai, stebintys pasaulines tendencijas, mėgsta natūralumą.

Vis dėlto patys žmonės, ateinantys į asmenines fotosesijas, turi nemažai kompleksų ir nori panaikinti visus savo trūkumus. Jei tai yra portretas, žmogus turi būti atpažįstamas, turi išlikti jo bruožai, ypatybės, koreguojama tik dėl estetikos, tai, kas nekeičia žmogaus.

Jei tai mados fotosesija, nuotrauka gali būti tarsi piešinys, žmogus nebūtinai turi atrodyti taip, kaip atrodo iš tikrųjų, bet vis tiek svarbu neperspausti. Jei visiškai nuretušuojama oda, figūra, tai iškreipia mūsų visų požiūrį. Atrodo, kad tokia yra tobula moteris – bet tokių nėra, tai fikcija.

– Ar mados fotografija yra kuo nors išskirtinė, palyginti su kitomis fotografijos atšakomis? Ar ji reikalauja specialių žinių ir gebėjimų?

– Manau, kad geras mados fotografas turi turėti skonį, galbūt net geresnį už kūrėjus, klientus, kad galėtų viską sudėlioti savo galvoje ir padaryti puikų rezultatą. Turi būti drąsus pakomentuoti vizažisto, modelio ar kažkieno kito darbą, nes jis vienintelis žino, kaip atrodys galutinis rezultatas.

Ši sritis taip pat reikalauja puikių šviesos valdymo žinių, kūrybiškumo. Daug žmonių nori būti mados fotografais, bet, manau, tai tikrai ne kiekvienam.

Nelaikau savęs stipria mados fotografe, nors daug domiuosi ir stengiuosi, vis dar manau, kad turiu labai daug kur tobulėti. Žmogus turi būti kupinas aistros, vizijų, kūrybinių idėjų, žinių, drąsos. Vis dar stengiuosi pildyti visus šiuos dalykus. Tai viso gyvenimo darbas ir tobulėjimas, kad kiekviena nuotrauka galiausiai taptų nesenstančiu meno kūriniu, o ne vienam sezonui sukurta.