Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete vykusioje parodoje, kuruotoje menininkių ir dėstytojų Birutės Šležienės ir Sigutės Bronickienės, "Vakar, šiandien, rytoj" eksponuota per 100 piešinių: profesionalių menininkų ir studentų, sukurtų nenutolstant nuo klasikinių piešimo priemonių ir technikų, tačiau, kaip teigia parodos kuratorės, atskleidžiant piešinio raidos pokyčius platesniame kontekste.

Tapytojas Stasys Eidrigevičius, grafikė Elvyra Kairiūkštytė, skulptorius Stasys Žirgulis, fotomenininkas Rimantas Dichavičius, dizaineris Juozas Statkevičius – tai tik dalis žymių Kauno meno lauko kūrėjų, kurių piešinius buvo galima pamatyti retrospektyvinėje ekspozicijoje.

Šešis dešimtmečius (seniausias piešinys parodoje pažymėtas 1956-aisiais) aprėpusioje ekspozicijoje juntama ryški skirtis tarp vyresniosios kartos menininkų ir jaunųjų kūrėjų darbų: artėjant link šių dienų ir žvelgiant į studijuojančiųjų ar neseniai studijas baigusiųjų piešinius, kūrinių erdvės labiau fragmentuojamos, sutelkiant dėmesį į vieną ar kelias detales, nesiekiant sukurti visumos atmosferiškumo, kuris ypač ryškus jau vyresniųjų menininkų kūryboje.

Skirtingi ir vaizduojami objektai: vyresnioji karta analizuoja psichologinį žmogaus portretą, išryškindami akis, ieškodami jose sielos atspindžių, jaunoji karta studijuoja architektūrą, interjerus, atidžiai nagrinėja įvairius buities daiktus, žmogų palikdami antrame plane. Bendras abiejų kartų bruožas – šviesos studijos. Piešinių pagrindas – šviesos šaltinio ir vaizduojamo subjekto / objekto santykis, atkuriant tikrovę ar ją niveliuojant piešinio erdvėje.

Menininko ir jo pasirinkto motyvo santykis kūrinyje sukuria publikai vaizdingą naratyvą, kuris praplečia asmeninę patirtį. Koncentruodamiesi į dvasinius sluoksnius, dailininkai atveria neregimąją tikrovę ir paskatina publiką išvysti bei pajusti trumpalaikes, tačiau ryškias jos refleksijas.

E.Kairiūkštytės natiurmorto studijoje vyrauja geometrizuotos formos, išryškinami aštrūs jų kampai, apimtis sukuriama tankiu, plastišku štrichu. Nepaisant vizualaus vaizduojamo objekto kietumo, tarp štrichų įsispraudžianti balto popieriaus lapo tuštuma, leidžia objektams kvėpuoti. S.Eidrigevičius pusamžio vyro portrete išryškina veido aštrumą, kuris yra prieštara vaizduojamojo žvilgsnio melancholijai ir gyliui.

G.Šveikauskas portretą kuria fiksuodamas smulkiausias detales: šviesos perėjimus, blykstelėjimus, šešėlių minkštumą – sukurdamas realistišką piešinį, kuriame portretuojamosios veidas perteikia asmenybės dramatizmą. Menininko piešinyje susijungia meistriškumas, atida ir laisvė. Fotografijos medija sukurtą kūrinį primina E.Kvedarausko piešinys, o G.Juknevičiūtės darbas įstringa dėl ramybės, sklindančios iš įamžinto vyro žvilgsnio.

S.Žirgulis anglimi pieštoje moters figūros studijoje analizuoja proporcijas, struktūrizuodamas ir išskaidydamas kūną į plokštumas. R.Dichavičius darbe sujungia dvi piešimo rūšis: klasikinį ir ekspresyvų, dinamišką, suteikdamas kūriniui gyvybės, įtaigumo.

J Statkevičius piešinyje klaidžioja po siauras Kauno senamiesčio gatves, stebėdamas architektūros ritmiškumą, šviesos kaitą. Eskiziškas menininko darbas išsiskiria plastiškomis linijomis, perteikiančiomis menininko temperamentą.

Ekspozicijoje taip pat buvo galima apžiūrėti karikatūrininko, režisieriaus Zenono Šteinio, grafiko Alvydo Jonaičio, skulptoriaus, pedagogo Juozo Šlivinsko ir kt. piešinius.

Parodos suskirstymas į atskirus segmentus leido publikai pajausti vyresniosios kartos menininkų jautrumą, piešiniuose sukuriant pereinamąsias erdves jausmams, patirtims ir sykiu stebėti, kaip jaunosios kartos kūrėjų darbuose atsiskleidžia jų individualumas pasirenkant motyvus, technikas, stilistiką.