– Šiemet sukanka vienuolika metų, kai rengiate išvažiuojamąsias lėlių parodas. Kaip kilo ši originali idėja?

– Mintis kilo iš didelio noro, kad lėlė neliktų užmiršta. Čia muziejuje kabo daug jų – iš senų, jau neberodomų spektaklių. Jeigu ateitų dailininkas ir apie ją papasakotų, būtų įdomu, būtų prasmė, o šiaip jos sau vienos yra tarytum užmirštos, nebereikalingos. Muziejuje dirbu nuo 1967 m., talkindama vienai iš teatro įkūrėjų Valerijai Ratkevičienei. O nuo 1969 m. einu muziejaus vedėjos pareigas. Visą laiką man labai norėjosi suteikti joms prasmę ir pratęsti jų gyvenimą. Ši idėja pasireikšdavo įvairiomis formomis. Viena jų – kai savaitgaliais ateina žiūrovai ir leidžiame vaikams pažaisti su lėlėmis. Dar kita forma – edukacinės programos, kai lėlės suteikia pažintinę, mokomąją naudą. O vieną dieną man kilo mintis ir jas išvežti už teatro ribų. Juk ne ne iš visų regionų vaikai gali atvažiuoti pas mus, ne visos mokyklos turi tokią galimybę.

Pirmas etapas buvo toks, kad važiuodavome absoliučiai be jokių pinigų, tiesiog palaikomi šios taurios idėjos. Man pavyko įtikinti teatro direktorių Sigitą Klibavičių, kad to labai reikia ir kad tai yra labai kilnu. Nuveždavome parodą, ją eksponuodavome, aš vaikams papasakodavau apie lėlių konstrukcijas, suvaidindavau trumputę scenelę, kad jiems būtų aiškiau, kaip yra valdoma pirštininė ir lazdelinė lėlės ar marionetė.

O paskui gimė edukacinis spektaklis "Peliuko pasakų dirbtuvėlė", kurį nusprendėme vežti kartu su paroda. Turime priekabą, į kurią sudedame apie penkiasdešimt lėlių ir dar to spektaklio dekoracijas. Važiuojame anksti ryte, kad suspėtume pasiruošti. Eksponuojame viską, papasakojame ir tada dar suvaidiname jiems edukacinį spektaklį. Taip nušaunami du zuikiai: ir mums gerai, ir jiems. Jie turi ir parodą, kurią eksponuoja visą mėnesį, pamato edukacinį spektaklį.

Juk ne ne iš visų regionų vaikai gali atvažiuoti pas mus, ne visos mokyklos turi tokią galimybę.

– Kiek Lietuvos miestų ir miestelių jau aplankėte?

– Pirma paroda buvo surengta 2006 m. Klaipėdoje, "Menų inkubatoriuje". Iš viso iki šiol yra surengtos 28 parodos šiuose Lietuvos regionuose: Klaipėdoje, Telšiuose, Šiauliuose, Pakruojyje, Šalčininkuose, Marijampolėje, Panevėžyje, Anykščiuose, Šilutėje, Rumšiškėse, Ukmergėje, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Kauno J.Grušo meno gimnazijoje, Birštone, Kretingoje, Kaišiadoryse, Šakiuose, Kazlų Rūdoje, Kėdainiuose, Trakuose, Alytuje, Raseiniuose, Raudondvario ir Biržų pilyse ir netgi Punske.

– Kaip jus ir lėles sutikdavo vaikai skirtinguose miestuose? Ar teko patirti kokių skirtumų?

– Reaguoja vienodai gerai, nesvarbu, kokia būtų erdvė: ar biblioteka, ar mokykla. Tai nuostabūs žiūrovai. Iš pradžių parodas rengėme nedidelėse patalpose, bibliotekose, vėliau erdvės didėjo. Iš pradžių vis svarstydavome, kaip mus priims, o paskui įsidrąsinome ir tarytum save pasitikrinome, – mus visur priima labai noriai. Iš pradžių patys ieškojome erdvių, kur važiuoti, o dabar jau ieško mūsų.

– Minėjote, kad lėles buvo galima pamatyti ir pilyse. Kaip naujai lėlės atgimdavo šiose erdvėse?

– Paklausėme savęs, kodėl kiti važiuoja į pilis, o mes ne? Ir ačiū mūsų administratorei Danutei Krapikienei, kuri organizuoja  spektaklius išvykose. Ji išdrįso kreiptis į Raudondvario pilies vadovybę, kuri su didžiausiu malonumu sutiko, nes artėjo vasara, o jiems vasarą lankytoją pritraukti yra kiek sunkiau, kadangi vaikučiams ten nelabai yra kuo užsiimti. Man pačiai pilis, dvaras yra kažkas tokio. Gal aname gyvenime buvau dvarininkė?! Tikrai būčiau buvus archeologė, jei nebūčiau pasirinkus teatro.

Pernai paroda Raudondvario pilyje buvo eksponuojama visą vasarą. Bet kai nuvažiavome tų patalpų apžiūrėti, mums pasidarė kiek baisu pagalvojus, kaip mes dabar tokiose nemažose erdvėse įkomponuosime lėles. Ir tuomet toptelėjo mintis, kad reikia dekoracijų. Mes turime išsaugoję archyvinių spektaklių detalių, tad jas ir panaudojome. Kai pastatėme dekoracijas ir greta jų lėles, patys nustebome, kaip jau mums puikiai žinomos lėlės įgavo naują gyvybę. Naudojome lėles iš senų spektaklių, kuriuose vaizduojami senieji laikai. Susodinome jas aplink stalą, kad tas sprendimas pasiteisintų tame menės kontekste. Prie įėjimo lankytojų laukė riteriai ant žirgų ir pan. O Biržuose buvo viena didelė menė, kurią irgi užpildėme labai estetiškai ir meniškai. Buvo dar ten ir biblioteka, kurios erdvę taip pat išnaudojome. Įdomu pamatyti, kaip skirtingose erdvėse tos pačios lėlės atrodo visai kitaip.

– Parodose dalyvauja tos pačios lėlės ar kiekvieną kartą atrenkate vis skirtingas?

– Kiekvieną kartą būna vis skirtingos. Jas atrinkti – gana sudėtinga užduotis. Pasirenkame tas, kurios labiausiai tiktų tam tikrai erdvei. Kaip kad minėtų pilių atmosferai. Mums atsiunčia erdvės nuotraukas, matmenis, o mes atrenkame lėles, kurios ten labiausiai tiktų: ar pastatomas (kur yra galimybė daugiausia jas eksponuoti ant stalų), ar pakabinamas. Visą laiką kartu su energingąja aktore Jolita Ross viską kruopščiai apsvarstome, pasidarome sąrašą. Žinoma, yra ir tokių, kurios ir pasikartoja. Bet dažniausiai visą laiką pritaikome erdvei vis kitas lėles.

– Kokio atsako iš vaikų sulaukiate?

– Oi, labai didelio... Ir ne tik iš vaikų. Vieną kartą visai atsitiktinai apsilankiau kirpykloje ir viena kirpėja man sako: "Dieve mano, kaip buvo smagu – dalyvavau Raudondvario pilyje vestuvėse, mačiau tą parodą, daug nuotraukų iš ten parsivežėme." Ir mūsų teatro kasininkės vestuvės tuomet buvo Raudondvario pilyje. Daugiausia atsiliepimų išgirsdavome  būtent pilyse. Tačiau ir kitur, ypač vaikų, reakcija buvo ne ką mažesnė. Turiu daug sąsiuvinių, kuriuose vaikai yra surašę atsiliepimus ir palinkėjimus (verčia sąsiuvinių lapus). Prirašę nuoširdžių ir juokingai skambančių žodžių, pripiešę širdučių, priklijavę karpinių. Yra ir didelė atsiliepimų knyga nuo 2007 m. Man labai gražu ir smagu, kai vaikai prieina ir reiškia savo emocijas. Tai visus tuos metus ir motyvavo.

– Kur ir kada artimiausiu metu bus galima išvysti tokią parodą?

– Artimiausia paroda bus Elektrėnuose. Galbūt ir Pakruojyje. Labai daug šiltų prisiminimų iš šių parodų. Labai myliu mūsų teatro lėles. Kartais ateinu į muziejų ir kalbuosi su jomis. Jos man tarsi gyvos. Tačiau kad ir kaip būtų gaila ir kaip būčiau reikalinga teatrui, sulaukus jubiliejaus, greičiausiai teks su juo atsisveikinti, nes sveikata ir jėgos nebe tos. Geros nuotaikos ir sveikatos Lėlininkų dienos proga, mieli kolegos!