Gimnazistai uždainavo šimtmečio dainas

Artėjant šimtmečio Dainų šventei, LSMU gimnazijos moksleiviai atkartojo istoriją. Jaunų žmonių lūpose suskambo dainos, anuomet Kaune suvienijusios tūkstančius lietuvių.

Kaip prieš amžių

1924-ųjų rugpjūčio 23 dieną, Kaune, Parodų aikštėje, Prezidentas Aleksandras Stulginskis oficialiai paskelbė Dainų šventės, pavadintos „Dainos diena“, pradžią. Tuomečiam šalies vadovui pakvietus sugiedoti Lietuvos himną, žodžiai „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“ suskambo 3,5 tūkst. choristų ir kelių dešimčių tūkstančių susirinkusiųjų lūpose.

Nuo tos dienos prabėgo visas amžius. Keitėsi santvarkos, mados, architektūra. Žmonės? Jie lyg ir kiti, bet vis tiek tie patys. Juos vienija kalba, augina kultūra, jie šoka ir dainuoja.


„Pagalvojau, kad mūsų Nepriklausomybė, mūsų valstybės laisvė yra neatsiejama nuo dainos. Jeigu paimtumėme tautinį atgimimą, XIX a. ir XX a. pradžią – Juozas Naujalis su „Lietuva brangi“ ir visais lietuviškais chorais. Jeigu paimtume savanorių kovas po Nepriklausomybės paskelbimo, prisimintumėme, kad daina lydėjo žygiuojančius ginti Tėvynės. Jeigu paimtumėme 1924-uosius, tai pirmoji Dainų šventė pilna lietuviškų dainų.

Jeigu paimtumėme tarpukario pasipriešinimą, tai partizanai irgi daug dainavo. Jeigu prisimintumėme žmones, kurie kentė nelaisvėje Sibire, juos daug kur lydėjo daina, kad praskaidrintų gyvenimą ir primintų Tėvynę, – Lygiai taip pat, kaip į pirmosios Dainų šventės choristus kreipėsi A. Stulginskis, prabėgus 100 metų „Chorų karų“ dalyvius ir svečius sveikino LSMU gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys.– Susirinkusi bendruomenė, mūsų mylimas jaunimas dainuoja istorines dainas. Tegul jos lydi mums visą gyvenimą ir tegul daina būna mūsų pagrindine vėliava saugant, ginant ir kelyje į mūsų laisvę.“

Prisijaukino dainas

Organizuojami septintą kartą, skiriami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti, šiemet „Chorų karai“ prabilo pirmosios Dainų šventės dainomis.

Įkvėpti tuomečių vedlių ir šviesulių J. Naujalio, Juliaus Štarkos, Stasio Šimkaus, gimnazistai ketvirtadienio popietę atliko primirštus, naujai atrastus kūrinius: „Per girią girelę“, „Bijūnas žalias“, „Aš pasėjau linelį“, „Ant kalno karklai siūbavo“, „Oi žiba žiburėlis“, „Tykiai tykiai...“, „Tris dienas tris naktis“.

„Palengvinome pasiruošimą. Peržiūrėję pirmosios Dainų šventės repertuarą, atrinkome dainas. Moksleiviams beliko ištraukti lapelius su paskirtais kūriniais ir žinoma, su jais susigyventi“, – tam, anot gimnazijos Neformaliojo švietimo skyriaus vedėjos Aušros Budrienės, gimnazistai turėjo daugiau nei keturis mėnesius.

Rezultatas nustebino ne tik pedagogus, bet ir likusius bendruomenės narius. Kažkas negalėjo patikėti, kad namų tylenis virto scenos žvaigžde. Kažkam širdis sirpo nuo atžalos balso, kuris iki tol slėpėsi po kuklumo skraiste.

„Padirbėjo ir vaikai, ir žinoma mokytojai. Klausant dainų ir mūsų širdys dainavo“, – tarpusavyje šnabždėjosi po LSMU Veterinarijos akademijos Iškilmių salę pabirę moksleivių tėvai ir artimieji.

Daugiau nei šventė

Anot A. Budrienės, šis renginys nuostabus ne tik todėl, kad puoselėja lietuvybę ir šlovina Tėvynę dainomis. Moksleivių įtraukimas į „Chorų karus“, padeda jiems atrasti savo stiprybes ir labiau atsiskleisti.

„Pradžioje mokiniams reikia postūmio, paaiškinimo, kodėl tai darome. Pasibaigus „Chorų karams“ labai dažnai girdime, kad bendras darbas padėjo artimiau susidraugauti. Be to, vaikai labai atsiskleidžia. Žiūrėk, tas groja birbyne, nors iki tol nežinojome, kitas puikiai dainuoja. Patys jie neateina, nepasako“, – A. Budrienė džiaugėsi išliekamąja renginio verte.

Priešingai nei ankstesniais metais, šįsyk scenoje pasirodė ne klasių, o srautų chorai. Visi lyg vienas lietuvių liaudies dainas dainavo penktokai, šeštokai, septintokai, aštuntokai, I ir II gimnazijos klasių moksleiviai. Į atskirą chorą susibūrė ir gimnazijos mokytojai. Pralaimėjusių tądien nebuvo, nes kaip sakė gimnazijos vadovas A. Bučnys, visus choristus sujungė daina, o jų širdys plakė tuo pačiu ritmu. Dalyviai išsidalijo drąsiausio, originaliausio, muzikaliausio, teatrališkiausio choro nominacijas. Specialus prizas iškeliavo publikos numylėtiniams.



NAUJAUSI KOMENTARAI

senjoras

senjoras portretas
Matosi buvo gražus renginys, tik gaila, kad negalime paklausyti

Emilija

Emilija portretas
LABAI grazu.

Antanas.

Antanas. portretas
Dainavo toje šventėje ir mano mama. jai tuomet buvo 14 metų, iki Kauno - 28 km. Tai parapijoje vargonininkas vaikų chorą ir suorganizavo. Po to vaikai buvo paskatinti ekskursija, kelione į Merkinę, kur anapus Nemuno jiems parodė Lenkiją. Važiavo dvejais vežimais, su nakvyne pakelės ūkininko kluone. Ir prieš 100 metų žmonės stengėsi gyventi turiningai. Suprantama, pagal to meto išgales.
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių