Darbams stinga laiko

Pandemijai pakoregavus gyvenimo ritmą, nemažai daliai žmonių atsirado daugiau laisvo laiko. O fotomenininkui Romualdui Požerskiui paroje pristigo valandų. Tarkim, šiuo metu jis tvarko savo archyvą, kuriame nuotraukas skaičiuoja ne šimtais, o tūkstančiais. Vien nuo 1988-ųjų iki 1993-iųjų R.Požerskis padarė apie 18 tūkst. kadrų. Maždaug 2 tūkst. iš jų primena kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius.

"Tai buvo ypatingi metai", – žinomas kaunietis omeny turėjo ne savo keturiasdešimtmetį, bet Lietuvos išsilaisvinimą.

R.Požerskis iki šiol mena įvykius, kuriuos per fotoobjektyvą stebėjo būdamas Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Tiesa, į pastaruosius pateko slapta. Apėjęs pastatą, fotomenininkas pamatė vyrų tualeto langelį, pro kurį sklido balsai. Pabeldus į stiklą, viduje buvę vyrai R.Požerskį su visa amunicija įsileido vidun. Taip belandžiodamas pro tualeto langelį, su pertraukomis, kaunietis Aukščiausiosios Tarybos rūmuose praleido maždaug tris paras. Matė, kaip sprendėsi šalies likimas. Vėliau vyko ir į morgą, kur fotografavo žuvusiuosius už laisvę.

"Šios nuotraukos prisegtos ir Sausio 13-osios byloje. Juk nuotrauka – dokumentas", – žinomas fotomenininkas džiaugėsi, kad akimirkos, kurias jis sustabdė nespalvotoje juostoje, pasakoja šalies istoriją.

Antai, stendai su R.Požerskio darbais jau išrikiuoti Jonavoje, šalia kultūros centro. Apie sausio įvykius parlamentarams pasakos nuotraukos ant Seimo rūmų sienų. Apie kruviną istorijos tarpsnį Lietuvos ambasados iniciatyva daugiau sužinos Vašingtono žmonės.

Bilietas į niekur

Kiek tiksliai šiemet vyks parodų, R.Požerskis nedrįso prognozuoti. Nesiryžo skaičiuoti ir visų tų, kurios dėl pandemijos buvo atšauktos arba perkeltos.

"Praėjusių metų balandį turėjo turėjo vykti didelė paroda Milane. Valencijoje – Europos spaudos festivalis. Atkėlė. Tačiau buvo ir atšauktų parodų, – kitoms, anot menininko, buvo lemta vykti kiek neįprastu formatu. – Tarkim, surengiau parodą Trakuose, kuri praėjusiais metais buvo Lietuvos kultūros sostine. Penktadienį iškabinau darbus, o pirmadienį paskelbė karantiną."

Laimei, organizatorių būta apsukrių. Fotomenininko darbus jie perkėlė į virtualiąją erdvę, todėl juos pamatė kur kas daugiau žmonių. Tokiu būdu šiemet vyks ir daugiau parodų.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto profesorius R.Požerskis, studentams pasakojantis apie šiuolaikines medijas ne itin kremtasi dėl pasikeitusio parodų formato, žinoma, sutinka, kad žiūrėti į nuotraukas parodų salėje ir kompiuterio ekrane – nepalyginami dalykai.

"Ypatingas momentas, kai parodos atidarymo metu gali susitikti su autoriumi ir iš jo lūpų išgirsti nuotraukos priešistorę, todėl kai pristatau parodą "Degantis žmogus", susirinkusiesiems parodau maždaug pusės valandos filmuką. Žinoma, tai jiems neperteikia vietos kvapų ir dulkių skonio, bet priartina prie tikrovės. Parodo, kas buvo iki tol, kol gimė nuotrauka", – paklaustas, ar šiemet archyvą pavyks papildyti naujomis garsiojo festivalio "Degantis žmogus", kurio nepraleidžia jau daug metų, nuotraukomis, fotomenininkas atsiduso.

Savaitės trukmės alternatyvaus meno festivalis, organizuojamas JAV pirmąjį rugsėjo pirmadienį, Nevadoje esančioje Juodosios Uolos dykumoje ir pritraukiantis apie 50 tūkst. dalyvių, 2020-aisiais buvo priverstas daryti pertrauką. Negana to, organizatoriai, anot fotomenininko, susidūrė su finansiniais sunkumais. Pagalbos ranką jiems tiesė ir žinomas kaunietis, o už tai gavo ne tik siuntinį su įvairiais suvenyrais ir virtualiųjų performansų, bet ir bilietą.

"Taip, bilietą į neįvykusį festivalį. Jis man beprotiškai brangus jau dabar, – R.Požerskis spėjo, kad tokį patį gaus ir šiemet. – Abejoju, ar "Degantis žmogus" įvyks 2021-aisiais."

Romualdas Požerskis

Fotografuoja salas

Ankstesniais metais lėktuvu kildavęs po keliolika ar kelias dešimtis kartų, dabar fotomenininkas skrydžius mena su nostalgija, o jei kas nors paklausia, kaip sekasi, atsako dabar esąs žaliasis – tausojąs aplinką.

Būdavo, pakeisdavau apie dvidešimt lėktuvų per metus, o dabar visai tuščia.

"Būdavo, pakeisdavau apie dvidešimt lėktuvų per metus, o dabar visai tuščia", – kaunietis neslėpė, kad nuo praėjusio pavasario sparnus pakeitė ratai, o įvairių pasaulio kampelių vaizdus – Lietuva. Tiksliau, salos. Propelerio, širdies formos, didelės ir visai mažos – vos su vienu medžiu, įleidusiu šaknis į žemę. Salų R.Požerskis ieško internete, pasitelkęs palydovines nuotraukas. Tada važiuoja į vietą ir fotografuoja jas dronu.

"Nebūtina privažiuoti prie pat. Kartais sustoju už 2–3 km ir keliu droną. Jis protingas. Kai pradeda sėsti baterija, leidžiasi. Tamsoje įsijungia prožektorių. Žinoma, buvo kelis kartus neatsargiai pro stulpus skridęs, įsipainiojęs tinkle", – apie savo išmanųjį kompanioną pasakojo menininkas.

Vis dėlto, nepaisant pastarosios priemonės gebėjimų, R.Požerskis neslėpė daugiausia sentimentų jaučiantis juostiniam fotoaparatui.

"Aš visada sakau, kad analoginės fotografijos – kaip gurmaniškas maistas, kuriam reikia ir laiko, ir daug prieskonių. Skaitmena – tarsi greitasis maistas, kurio skonis čia pat išblėsa, – todėl pradėjus fotografuoti skaitmeniniu fotoaparatu, anot kūrėjo, nutrūko bent kelios jo iki tol tęstos serijos, tokios kaip pasivaikščiojimai po kapines ar senelių namus. – Paprasčiausiai nesifotografavo. Atsirado kitoks matymas, nebeliko to tragiško momento, rimties. Su analogine fotografija turi skaičiuoti likusius kadrus, gerai apgalvoti tai, ką fotografuosi, o skaitmeną lydi begalybė. Nėra susikaupimo ir energijos fotografijai."

Nesutiko eiti į ligoninę

Šiemet R.Požerskiui sueis 70 metų. Tačiau jokių ataskaitinių parodų, kaip tai buvo priimta daryti anksčiau, fotomenininkas neplanuoja. Bene labiausiai jis džiaugiasi šiemet pasirodysiančiu albumu "Atlaidai", kurį vadina ypatinga dovana sau pačiam.

"Albumas kiekvienam fotomenininkui – tarsi kūdikis", – pastarųjų R.Požerskis suskaičiavo bemaž penkiolika. Du iš jų – spalvoti. Fotomenininkas neįsivaizdavo, kiek dar albumų jis paleis į pasaulį, tačiau neabejojo, kad visų darbų, kuriuos norėtų padaryti, nesuspės. Tiesa, yra tokių, kurių jau nebenori daryti. Anksčiau fotografavęs senelių namus, dabar į juos R.Požerskis nekeltų kojos. Kaip ir į ligoninių vaikų skyrius, kur anksčiau gimė ne viena jaudinanti nuotrauka. Nesutiktų juostos virtuozas fotografuoti ir pandemijos grimasų.

"Siūlė fotografuoti ligoninėje. Žadėjo apginkluoti visomis apsaugos priemonėmis, bet nenoriu, – galvą pakraipė R.Požerskis, kasdienėje rutinoje nusiraminimo ieškantis ten, kur visiškai tylu, – kapinėse. – Pamenu, kai Virginija buvo gyva, ji labai mėgo vaikščioti po kapines. Būdavo, ryte pabundu, einu pusryčių, o iš jos akių matau, kad jau reikia ten važiuoti. Galvojau, kas čia per nesąmonė, bet dabar ir pats apsiraminu. Tada jau galiu ir į darbus kibti."