Kaip parašyti apie Algirdo Šeškaus fotografijų parodą, neseniai atidarytą Kauno fotografijos galerijoje be nostalgijos seniai praėjusiam laikui, nori nenori kyšančiam iš daugumos šio autoriaus fotografijų, nes tai – archyviniai kadrai?

Kaip parašyti apie šį menininką, nekartojant Agnės Narušytės knygos "Nuobudulio estetika Lietuvos fotografijoje" įžvalgų? Vienas iš grupės radikalių menininkų, atnešusių postmodernistinį požiūrį į fotografiją, ilgai nebuvo tyrinėtas ar vertintas. Intensyviai kūręs 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais, 1984 m. jis pasitraukė iš aktyvios meninės veiklos. Parodoje eksponuojamos 1975–1983 m. fotografijos, kai kurie sidabro bromido atspaudai spausti paties autoriaus būtent tuo metu, kiti – dabar.

Tiesą sakant, romantikos ar nostalgijos A.Šeškaus kūryboje tikrai nedaug, gal tik tiek, kiek pati fotografija turi galią fiksuoti detales, išnykusias ir mums primenančias praeitį.

Žmonės be veidų

Nežinau, iš kur ateina tokia pagunda, bet man vėl maga fotografiją lyginti su kinu, šį kartą – su Bela Tarro filmais.

Nespalvotuose savo filmų kadruose vengrų režisierius mėgaujasi detalėmis, pabrėždamas totalitarizmo sukeltą arba tiesiog visur esantį skurdą. Vis dėlto svarbiau kitkas: nors filmui reikalingi aktoriai, o šios parodos fotografijos taip pat fiksuoja žmones – praeivius, pažįstamus ir nepažįstamus (skirtingai nuo kitų nuobodulio estetikos fotografų, fokusuojančių dėmesį į daiktus), tiek Bela Tarrui, tiek A.Šeškui žmogus iš tiesų nerūpi.

Tai – tik personažai, atliekantys kiek kvailus vaidmenis, dažnai visai nužmoginti nepritekliaus ar sunkaus gyvenimo. Gatvėje prigulusi mergaitė, apsiklojusi suplyšusiu skuduru. Dubenyje besiprausianti moteris negražiais apatiniais ir prisegtomis kojinėmis. Jos veidas nė nerodomas, nes čia visai nereikia skaudaus, liūdno ar kitokio žvilgsnio, nereikia jos istorijos – ji tik vienas iš rutinos simptomų.

Medvilninių, nedailių apatinių tema dažna A.Šeškaus fotografijoje, ne veltui knygoje "Pohulianka" vienintelis spalvos akcentas – raudonos kelnaitės. Nė kiek ne erotiškos, o priešingai, nes moterys čia – ne gundytojos, bet darbininkės, prasmegusios buityje, stovinčios su pirkinių maišais prie parduotuvių, nešančios sunkius maišus per geležinkelio bėgius.

Net armonika grojanti mergina yra abstrakti, sunkiai atspėjamo amžiaus (mokinė, o gal net jauna moteris?). Mes nedaug ką tegalime apie ją pasakyti, veidas lyg tyčia kiek nesufokusuotas – tik simbolis, ženklinantis keistus švenčių ritualus.

Taigi čia tikrai nėra sovietmečio romantikos, nes nėra romantikos išvis. A.Šeškui neįdomūs ir žmonių charakteriai, nes jie kalbėtų apie viltį, galimybes, ne tik apie rutiną, bet ir tikėjimą. Taigi galima kelti klausimą – kas rūpi šių fotografijų autoriui?

Nesustabdytos akimirkos

Senojoje tapyboje pasaulis kuriamas paveikslo viduje, pagrindinę vietą suteikiant objektui (nesvarbu, ar kuriamas portretas, natiurmortas, peizažas), o modernizmo laikas pažymėtas ilgu tapybos bandymu išsivaduoti iš paveikslo rėmų, pastangomis suteikti žiūrovui jausmą, kad vaizdas tęsiasi ir už drobės ribų. XX a. – tai laikas, kai tyrinėjami ne reiškiniai, objektai, o jų ribos, kurias norima išplėsti.

Šiuos metodus galima atrasti ir fotografijoje. Vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos atstovams centrinė figūra yra žmogus, lyg kokiems švietimo epochos menininkams ar tiesiog neatsikračiusiesiems sovietinės ideologijos primesto darbo žmogaus aukštinimo. Vėlesnei kartai, paisančiai postmodernizmo principų, rūpi pačios fotografijos galimybės, kurias kiekvienas autorius bando išplėsti savaip.

A.Šeškus smaginasi žaisdamas ant buities ašmenų. Atsainumas kompozicijoje, pabrėžtinai "negražūs", "neįdomūs" vaizdai, dažnai net sujudėję, nesufokusuoti personažai, – visa tai naudojama ne tik sąmoningai, bet ir meistriškai, kuriant savitą vaizdo estetiką. Būtent A.Šeškaus kadro suvokimas nurodo į gyvenimo procesą, aiškiai besitęsiantį už kadro ribų.

Kasdienybės paribiai – taip pavadinčiau šio autoriaus tyrimo objektą. Kaip postmodernistinis dekonstravimas pasiekia ribą, už kurios nelieka nieko, taip šią liniją (kiekvienam savaip) pavyko pasiekti menininkams, vadinamiems nuobodulio fotografais.

Be geismo, be vilties

Gintautas Trimakas siekia sunaikinti bet kokį atpažįstamą vaizdą, o A.Šeškus vaizdo nenaikina, bet juo naudodamasis kalba apie paties gyvenimo sunaikinimą.

Gyvenimo nebėra, kaip ir Kauno kino festivalyje rodytame Bela Tarro filme "Turino arklys". Filmas baigiasi juoda fotografine tamsa. Dievas mirė, nebėra prasmės gyventi.

Taip ir A.Šeškaus kuriamame pasaulyje: yra tik keisti, beprotiški darbai, absurdiškos situacijos, bet tiek mažai vilties, gyvenimo geismo. Tik rutina, slenkantis laikas, ir nieko daugiau. Būtent taip atrodė sovietinis pasaulis mąstančiam žmogui.

Žinoma, galime ilgėtis tų nebelikusių gazuoto vandens automatų gatvėse ar juokingų maudymosi kostiumėlių, eilių ar žigulių, tačiau A.Šeškaus fotografija kaip nė vieno kito dabar demonstruojančio sovietmečio archyvines juostas parodo totalitarizmo beprasmybę, jo sukeltą skurdą ir nužmoginimą.

Taigi jokios romantikos, net egzistencinis nuobodulys čia turi aiškią socialinę potekstę.

Tik viena – šio autoriaus knygos pasižymi dizaino švara ir aukšta kokybe, o to kartais pritrūksta atspaudams parodose, kurių pats autorius jau nespaudžia. Galima suprasti, kodėl tarsi atsitiktine tvarka parinkti darbų formatai (dideli ir visai maži eksponuoti tiesiog pagal vizualinę logiką). Fotografuojama stengiantis maksimaliai išryškinti gyvenimo absurdą, pagal tą patį kriterijų galima ir parodą sudėlioti. Tik labai norėtųsi, kad šie atspaudai savo aukšta kokybe beprasmybei suteiktų meno statusą, o ne paliktų ją paprastumo lygio.

Ši menka pastabėlė – tik profesionalo akims. Iš tiesų kaskart ateinu pažiūrėti, kaip šio autoriaus seniai užfiksuotas keistasis pasaulis slenka pro mano akis. Ir kaskart liūdžiu, kad A.Šeškus nebefotografuoja – mūsų šiandienis pasaulis taip pat nestokoja beprasmybės.

Kas? A.Šeškaus fotografijų paroda.
Kur? Kauno fotografijos galerijoje.
Kada? Veikia iki rugsėjo 8 d.