Tai 80 originalių (Karališkosios San Fernando dailės akademijos Madride 1928 m. išduotas autentiškumo sertifikatas) garsiojo Ispanijos dailininko kūrinių iš privačios Kesauri kolekcijos. Graviūros buvo spausdintos iš autorinių lakštų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.

Kūrybos transformacijos

Dailininkas F. Goya savo darbais garsino Ispaniją visame pasaulyje. Jo socialinės kritikos nestokoję ir įtaigiai politinius perversmus dokumentavę kūriniai padarė stiprią įtaką daugeliui Europos dailininkų, tarp kurių – Eugèneʼas Delacroix, Édouardʼas Manet, Edvardas Munchas, Pablas Picassas. F. Goya tapė, kūrė eskizus gobelenams, naudojo įvairią grafikos techniką.

Būdamas keturiolikos, F. Goya pradėjo mokytis tapybos pas ispanų dailininkus, tačiau tai neatvėrė durų į prestižines Ispanijos meno mokyklas. Menininko talentas buvo pastebėtas kiek vėliau, jam pradėjus kurti karališkųjų gobelenų piešinius. 1789 m. Ispanijos monarchas Karolis III skyrė F. Goyai dailininko vietą, kuri ilgainiui užtikrino karališkosios šeimos narių pripažinimą.

F. Goyos kūrybos temos apėmė tiek karališkuosius portretus, tiek karo vaizdus ir šventes. Per ilgą karjerą ispanas sukūrė šimtus paveikslų, graviūrų ir piešinių gobelenų dirbtuvėms, bažnyčioms, privatiems namams ir rūmams. Jis peržengė anksčiau nustatytas ribas – buvo religinių temų tapytojas, graviruotojas, portretistas, savo epochos metraštininkas ir garbingas karališkojo dvaro narys.

Sulaukęs 47-erių dėl ligos menininkas visiškai apkurto ir, regis, pakeitė savo požiūrį. Išliko politiškai neutralus, bet kūryboje ėmė vaizduoti pasibaisėjimą ir bjaurėjimąsi išorės įvykiais.

Franciscas Goya. Iš ciklo „Karo baisumai“.

Karo realybė

F. Goyai buvo 61 metai, kai 1807 m. Napoleono kariuomenė įsiveržė į Portugaliją ir Ispaniją: norėta perimti Iberijos pusiasalio kontrolę ir pakeisti Burbonų valdovą Ferdinandą VII Bonaparto karaliumi Juozapu I. Tai paskatino 1808 m. gegužės 2 d. sukilimą Ispanijoje. Vėliau kilo Pusiasalio karas, Ispanijoje žinomas kaip Nepriklausomybės karas. Brutaliame septynerius metus trukusiame konflikte kovojo Ispanijos kariuomenė, samdiniai ir civiliai, susibūrę į partizanų grupes.

Apmąstydamas ispanų nepriklausomybės kovas su prancūzais, kuriose ir pats dalyvavo, 1810–1820 m. F. Goya sukūrė 82 ofortų ciklą „Karo baisumai“, kuriame įamžino karą su precedento neturinčiu tikroviškumu. Šie vaizdai nutolę nuo įprastos į didvyrius, kankinius ir šlovingas pergales orientuotos ikonografijos. F. Goya nagrinėja žmogaus gebėjimą elgtis žiauriai, barbariškai, vaizduoja ilgalaikius karo padarinius, įskaitant skurdą ir pokario traumas.

Milžiniško gylio grafiniuose paviršiuose ir šešėlių efektuose, iš kurių intensyviai trykšta balta šviesa, pavienėse linijose matome besiritančius visus nusikaltimus žmoniškumui, kuriuos padarė abi kariaujančios pusės.

F. Goya be jokių tabu vaizduoja išprievartavimus, šaudymus ir kankinimus, lavonus ir pusgyvius, badaujančius žmones. Jis smerkia katalikų dvasininkus kaip godžius bailius, kurie bėgdami iš nusikaltimo vietų laikosi savo piniginės. Grafiniuose paviršiuose, šešėlių žaisme, iš kurių trykšte trykšta išraiškinga šviesa, matomi linijų voratinkliuose besiperintys nusikaltimai žmoniškumui, kuriuos padarė abi kariaujančios pusės. Vaizduojamas skausmas dėl žudynių, moterų ir vaikų, kuriems nepavyksta pabėgti nuo žiauriai sužalotų karių.

Sakoma, kad F. Goya, tarno paklaustas, kodėl pavaizdavo „šias žmonių barbarybes“, atsakė: „Kad amžinai primintų žmonėms, jog jie niekada nebūtų barbarais.“

Laikmečio kronika

Pirmieji 47 ciklo darbai vaizduoja Prancūzijos ir Ispanijos karo siaubus, 48–64 ciklo kūriniai – 1811–1812 m. bado Madride padarinius, o likusieji atspindi nusivylimą 1814 m. atkurta Burbonų dinastija. Vėliau F. Goya seriją praplėtė 1811–1812 m. bado ir politinių bei socialinių problemų sprendimo padarinių vaizdais.

Teminė įvairovė lėmė daugialypį ir nenuoseklų bendrą vaizdą. Pataisyta numeracija rodo, kad menininkas kelis kartus keitė tvarką, tad ir bendrą „Karo baisumai“ ciklo sudėtį.

Sakoma, kad F. Goya, tarno paklaustas, kodėl pavaizdavo „šias žmonių barbarybes“, atsakė: „Kad amžinai primintų žmonėms, jog jie niekada nebūtų barbarais.“

Šis oforto technika sukurtas ciklas – politinis pareiškimas. Dailininkui gyvam esant, karą smerkiantys grafikos lakštai niekada nebuvo rodyti viešai. Darbus pirmą kartą išspausdino San Fernando karališkoji akademija praėjus 35 metams po menininko mirties. Iki 1937 m. autoriniai lakštai sulaukė dar penkių pakartotinių leidimų.

Atskira ciklo dalis pasakoja apie 1811–1812 m. badą Ispanijoje. Jį menininkas pats patyrė gyvendamas Madride – čia maisto stygius buvo didžiausias. Paskutiniuose ciklo lakštuose vaizduojamas pokario gyvenimas, kai karalius Ferdinandas VII panaikino prancūzų priimtą liberalią konstituciją, paleido parlamentą ir pradėjo represijas prieš laisvamanius.

Į daugelį grafikos darbų ir paveikslų sunku žiūrėti – jie šokiruoja net dabar, praėjus šimtmečiams nuo sukūrimo, nors dailininkas dirbo baisiosios ispanų inkvizicijos, vienvaldžių karalių, karų ir politinių neramumų metais. Jis drąsiai, o gal labiau beatodairiškai, laikėsi pažangaus, išskirtinio savo stiliaus ir įžvalgių pastebėjimų, kad ir ką būtų vaizdavęs – karališkąją šeimą, aukštuomenę ar gatvių vaikėzus, banditus, senjoritas ir demonus. Taip F. Goya visiems laikams pakeitė meną.

„Vienintelis F. Goyos ginklas prieš siaubą buvo menas. Jis vieną lakštą pavadino „Puikus didvyriškas poelgis! Su mirusiais žmonėmis!“. Tai bene žiauriausias, nepakenčiamiausias šio ciklo motyvas: medis su reta lapija ir bejėgiu, nuogu kamienu lygiai tokiame pat nuogame peizaže. Išrengti kariai, net po mirties atimtu orumu, pakabinti ant šakų. Pamauta nukirsta galva. Taškinio šešėliavimo technikos, kurią F. Goya naudojo kūnams pavaizduoti, galima rasti ir kituose lakštuose, tačiau čia ji pasiekia stipriausią raišką. Ar jie prancūzai? Ispanai? Šia siaubinga scena F. Goya įrodo, kad filosofas Platonas buvo teisus: „Tik mirusieji matė karo pabaigą“, – apie F. Goyos darbus sako parodos Berlyne kuratorė Kyllikki Zacharias.

Paskutinės pagarbos gestai

1823 m. rugsėjį, sulaukęs 77-erių, nepaisydamas ligos, F. Goya sugalvojo išvykti iš mylimos Ispanijos. Atvykęs į Prancūziją, jis trumpam apsistojo Paryžiuje, paskui išvyko gyventi į Bordo. 1828 m. Bordo mieste ir mirė.

Žymusis menininkas palaidotas Madride. Paskutinė jo gyvenimo stotelė – Karališkoji Šv. Antano iš Paduvos koplyčia. Šių Madride esančių maldos namų lubas ir kupolą puošia F. Goyos kurtos freskos. Jas dailininkas užbaigė 1798 m., jau praradęs klausą, nepaisydamas dirbant dideliame aukštyje jį kamavusio galvos svaigimo.

1905 m. koplyčia buvo paskelbta nacionaliniu paminklu. 1928-aisiais identiški maldos namai buvo pastatyti šalia – norėta juose rengti pamaldas, o Karališkąją Šv. Antano iš Paduvos koplyčią paversti monumentu čia perlaidotam F. Goyai.

Istorija atrodytų įprasta, jei ne viena detalė, – dailininko palaikai iš Bordo miesto kapinių atgabenti be galvos. Istorija byloja, kad į Prancūziją atvykęs, F. Goyos kapą pravėręs Ispanijos konsulas galvos nerado. Maža to, apie situaciją raportavęs savo viršenybėms Madride, gavo ganėtinai griežtą atsakymą: „Atgabenkite Goyą, nesvarbu, su galva ar be jos.“

Kas? F. Goyos paroda „Karo negandos“.

Kur? Kauno rajono muziejuje.

Kada? Atidarymas rugsėjo 6 d. 18 val., veiks iki lapkričio 3 d. Paroda lankoma III–VII nuo 10 iki 17.30 val.