E. Levinas: dalyko prasmė priklauso nuo jo santykio su kitu dalyku

Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje pristatytas kūrėjų Vincento Adelaus, Isabelle’ės Adelus & Suran spektaklis „Veidas / Visage“, skirtas filosofo Emmanuelio Levino (1906–1995) atminimui. Bendru projektu su Liuksemburgo miesto Ešo prie Alzeto teatru siekta ieškoti bendrų jungčių tarp šiųmečių Europos kultūros sostinių – Kauno ir Ešo prie Alzeto. Šia jungtimi pasirinktas Kaune gimęs ir Prancūzijoje gyvenęs filosofas, humanistas E.Levinas.

Spektaklio dramaturgija sudaryta iš E. Levino filosofinių tekstų, parašytų 1947–1995 m. laikotarpiu, pristatomos jo idėjos, suformuluotos sąvokos, spektaklio pagrindine idėja tampa veido samprata. Spektaklio autoriai (tarp kurių ir filosofijos konsultantai Viktoras Bachmetjevas, Bernardas Fischeris, Robertas Scholtus) „Veido“ sąvoką aiškina taip: „Kai žiūriu į žmogų, dar prieš pamatydamas fizinį individą, pirmiausia matau žmogišką būtybę. Prieš mane stovintis žmogus mano atžvilgiu turi galią ir pranašumą, kurį jam suteikia jo „silpnumas ir skurdas“. Kai tik priešais mane atsiduria vyras ar moteris, aš esu už jį atsakingas.“

Scenografijoje veido idėja išreiškiama, akcentuojama pasitelkiant veidrodį. „Veidas / Visage“ – ne linijinis pasakojimas, o fragmentiškas susidūrimas su E. Levino idėjomis, išskaidant pasirinktas koncepcijas į aiškiai, pasitelkus scenografijos vizualinius sprendimus, atskirtas dalis.

Būtent scenografija, kostiumai, vaizdo projekcijos ir gyvai atliekama muzika, kuriami garso sprendimai tampa šio spektaklio stipriąja dalimi.

Priešpremjeriniuose idėjos autorių, režisierių komentaruose akcentuota, kad abstrakčios sąvokos bus siejamos su realiais gyvenimo pavyzdžiais. Tačiau, spektaklio patirtis rodo, kad jame vis dėlto gausu minčių, įspraustų į gana griežtą teorinę apibrėžtį, ne visuomet pailiustruotų apčiuopiamais, žiūrovą galinčiais artimiau paliesti pavyzdžiais.

Šiek tiek išsiskiria spektaklio dalys – „Bobis“ ir „Čiunė Sempo Sugihara“, kur filosofinė mintis sujungiama su konkrečiu prisiminimu ir istorija.

Negaliu tvirtinti, tik daryti prielaidą, kad aktoriams, kuriems teko užduotis scenoje atskleisti E. Levino idėjas, – Mariui Karoliui Gotbergui, Motiejui Ivanauskui, Povilui Jatkevičiui, Artūrui Sužiedėliui, pritrūko repeticijų, spektaklio kūrybinės komandos dėmesio, ilgesnio susipažinimo su tekstu, kuris leistų įsigilinti į E. Levino idėjas, išmokti ne tik tekstą, bet pasinerti į turinį, rasti individualių sąsajų, paralelių, suartinančių atlikėjus ir filosofą.

S. Baturos nuotr.

Prieš premjerą spektaklio režisieriai, aktoriai pasidalijo mintimis apie kūrybos procesą LRT laidoje, aktorius Povilas Jatkevičius paminėjo, kad gilinimasis į tekstus užtruko apie mėnesį. Tikėtina, kad net sudėtingesnės dramaturginės medžiagos išgliaudymas, pasitelkiant kontekstus, gali užtrukti – šiuo atveju tai filosofinės idėjos, atkeliaujančios iš net ne vieno, o penkių E. Levino veikalų.

Suprantamas kūrėjų sprendimas dažniausiai rinktis monologinę išraišką, tai, kad spektaklyje nėra tradicinių personažų, tad įsikūnijimo ar tapatinimosi su veikėju čia ieškoti ir nederėtų, tačiau užtikrintumo sakomu tekstu čia irgi stinga. Jeigu koks žodis, teksto eilutė prasprūsta ar iš atminties iškyla ne visai taip, kaip parašyta scenarijuje, atrodo, net jauti tą aktoriaus viduje tvyrančią įtampą: nėra galimybės improvizuoti, apžaisti, pasinaudoti scenine patirtimi.

Iš dalies šią aktoriams tikrai ne komfortišką situaciją taiso, nukreipia dėmesį jų judesiai, choreografiniai sprendimai, naudojamas rekvizitas.

Būtent scenografija, kostiumai, sukurti I. Adelus & Suran,  Milosho Luczynskio vaizdo projekcijos ir Rafalo Mazuro gyvai atliekama muzika, kuriami garso sprendimai tampa šio spektaklio stipriąja dalimi.

Spektaklio scenografijoje aptinkama Kauno modernistinės architektūros citata – Centrinio pašto grindų raštas, kuris inspiruotas tradicinių lietuviškų audinių. Pastebima sąsaja su 2016 m. sukurtu „Auros“ šokio teatro spektakliu „Godos“ (chor. Birutė Letukaitė), kurio projekcijose taip pat estetiškai taikliai įterpti stilizuoti tradicinių austinių juostų raštai.

„Veido / Visage“ atveju šis sprendimas pagrįstas, apgalvotas, sėkmingai sujungiantis šiuolaikinių technologijų kuriamus efektus ir istorinę, tautinę atmintį. Scenovaizdis kupinas įvairiausių detalių, kintančių projekcijų ir informatyvių nuorodų. Kadangi žiūrovas sėdi scenoje, šis spektaklis jam puiki proga susipažinti, patyrinėti scenos techninį mechanizmą, iš arti stebėti besikeičiančius scenografijos elementus.

Dažnai scenovaizdyje didesniu ar mažesniu pavidalu vis akcentuojamas veidrodžio motyvas, mintimis nuvedantis už aktorių sakomo teksto į ne kartą reflektuotą teatro, kaip visuomenės, veidrodžio idėją. Spektaklio pabaigoje, kaip buvo galima nuspėti, atveriama scenos uždanga, daugiau nei prieš dešimtmetį tos pačios scenos uždangą čia praskleidė režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Publika“.

Žvelgiant iš teatrologinės perspektyvos, spektaklis „Veidas / Visage“ – teatralizuota autorių pasirinktų, išgrynintų E. Levino idėjų paskaita, kurios medžiaga skaitytina (tai patvirtina išsami programėlė su spektaklio tekstu), tačiau visapusiškai realizacijai teatro scenoje, jungiančiai visus svarbiausius elementus, kol kas dar pritrūksta užtikrintumo, o gal tikslingesnių akcentų, pavyzdžių, suteikiančių energijos, dinamiškumo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Al Razis

Al Razis portretas
Dalyko prasmė priklauso nuo jo santykio su mūsų aukščiausiu siekiu - tikslu. Taigi, kam skirtas žmogus?
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių