Dulkėti veidrodžiai – gyvenimo provincijoje metafora

Pati esu iš provincijos. Atvykusi studijuoti į Kauną patyriau kultūrinį šoką. Ir tai truko gana ilgai. Regis, kas čia tie 150 km Lietuvoje? Tačiau tie skaičiai vis dėlto turi reikšmę tam, kaip mes vystomės: mažų miestelių mentalitetas, kultūrinis lygis sunkiai juda į priekį ir bando lygiuotis į didžiuosius šalies miestus. Apie tai, ką patiria provincijoje užaugęs jaunimas, kaip linksminasi, ką mato namuose ir kaip jiems reikia šilumos, meilės, pagarbos ir užuojautos, pasakojo „ConTempo“ festivalyje pristatytas Ievos Jackevičiūtės režisuotas monospektaklis „Dulkėti veidrodžiai“, kuriame vaidina aktorius Raimondas Klezys.

Penkių veiksmų spektaklis neprailgsta. Pradžioje žiūrovai supažindinami su kultūros centru „Akvariumas“, kuriame vyksta šokiai ir kur susipažįsta mergina (spektaklyje toliau vadinama Auka) ir vaikinas (Šaulys). Diskotekoje Šaulys „nušauna“ Auką, pasiūlęs jai šampano, parsiveda namo ir „išlukštena“. Ir taip juodu lukštenasi trylika metų, kol ant grindų voliojasi žali buteliai. Visą tai monospektaklyje pasakoja jų sūnus Ruso (aktorius R. Klezys), leidžiantis suprasti, kokioje aplinkoje užaugo, – tėvai meilę demonstravo tik vienas kitam, o jis likdavo nuošalyje.

Ūgtelėjęs Ruso meilės stoką kompensuodavo „žvejodamas“: pagavęs žuvį (aliuzija į merginą), ja pasitenkindavo, o vėliau jį apimdavo nemalonus jausmas, lyg prisirišdamas prie mylimo žmogaus jis taptų priklausomas, tad suveikia vengimo strategija (psichologijoje tam įvardyti naudojamas terminas „fight or flight“).

G. Žaltauskaitės nuotr.

Vis dėlto grynu monospektakliu šio vaidinimo nebūtų galima vadinti, nes nuo trečio veiksmo prie vaidinimo prisijungti pakviesti ir žiūrovai. Veiksme pavadinimu „Svogūnai ir lempinis tauras“ prie stalo sėdi trys žmonės – Ruso ir iš publikos pakviesti moteris ir vyras, vaidinantys Šaulį ir Auką. Kol žiūrovai vaidina besiriejančius tėvus, Ruso pjausto svogūną. Ir pjausto, ir pjausto, ir pjausto, o garsas tik stiprėja, kol galiausiai tėvų nebesigirdi. Svogūnų metaforą galima interpretuoti kaip ašaras ar žmogaus vidinį sutrupėjimą. Ji atskleidžia ne vien provincijoje augusių vaikų išgyvenimus, bet ir visų, kurie šeimoje jaučiasi nemyli, neišklausomi.

Jaunimas, užsiimantis dulkių nupūtinėjimu, nemato tikrojo savęs ir susikuria sau tokį gyvenimo tikslą.

 

Ketvirtas veiksmas leidžia susipažinti su pagrindine veikla, kuria Ruso ir jo draugai Taškas ir Mickevičius užsiima beveik kasdien. Apleistame name, skambant garsiai muzikai, jie įkvepia / nupučia dulkes nuo veidrodžių. Viena eilutė, antra, ir vienas jų mąsto apie gyvenimo prasmę, meilę, ar ją įmanoma surasti, kitas pagal ritmą sukioja galvą, o trečiam prasideda haliucinacijos. Dažniausiai panašias scenas matome filmuose, kuriuose pasakojama apie paribio žmones – laisvo elgesio merginas, narkomanus ir kitus palūžusius žmones, kurie nemato jokios išeities.

Žiūrėdamas į dulkėtus veidrodžius ryškaus atvaizdo nepamatysi. Jis bus purvinas, su pilkomis dėmėmis, neatspindintis realaus vaizdo. Šią aliuziją galime pritaikyti ir čia – jaunuoliai, užsiimantys dulkių nupūtinėjimu, nemato tikrojo savęs ir susikuria sau tokį gyvenimo tikslą. Jiems belieka tik tokia aktyvi veikla norint linksmai praleisti laiką, pabėgti nuo problemų arba kultūrintis.

Rugpjūčio 5 d. pasirodymas vyko senojo Kauno tvirtovės P.A.R.A.K.O sandėlyje – ši vieta tarp apleistų pastatų, sandėlių, kurie dvelkia šaltumu, uždarumu, nereikalingumu, dar labiau sustiprino neturėjimo šiltų jausmų, jaukių namų, į kuriuos būtų gera grįžti, pojūtį.

Paskutiniame veiksme ryškėjo šių jaunuolių tolimesni skaudūs likimai. Mickevičius norėjo ir gebėjo piešti, tačiau mokykloje dailės mokytoja Akvarelina nepripažino jo darbų ir šiuos pertapydavo savaip arba suplėšydavo. Kupinas pykčio ir agresijos Mickevičius ėmėsi nusikalstamos veiklos ir galiausiai jo gyvenimas baigėsi nelaimingai. Taškas vis dar lankydavosi diskotekose ir pūsdavo dulkes nuo veidrodžių, kol sykį pripūtė per daug. Visos šios spektaklyje išgirstos istorijos tik sustiprino faktą, kad būtina rūpintis vaikų, jaunimo užimtumu.

Nors spektaklis kalba apie vietines problemas nepamokslaujančiu tonu, priverčia susimąstyti, ar mūsų aplinkoje nėra to paties. Jis turėtų stipriai įtraukti tiek paauglius, tiek jų tėvus, nes kiekvienoje scenoje atrasime save arba artimuosius.

Valandą su puse trukęs monospektaklis lengvai, nuoširdžiai pasakoja gyvenimo provincijoje problemas per gražias ir subtilias metaforas, kurias kiekvienas žiūrovas gali interpretuoti savaip. Publikai įsitraukiant į vaidinimą, jaunuolių istorijos jaudina dar stipriau, išėjus iš spektaklio jautiesi ir liūdnas, ir pakylėtas.

Aktorius R. Klezys į personažą įsikūnijo itin jautriai, žiūrovai visą laiką sėdėjo įbedę akis į veiksmą ir palinkę į priekį, tarsi norėdami būti kuo arčiau. Man tai buvo pirmas spektaklis, kuris pravirkdė, nes Ruso personaže pamačiau save ir kitus gimtojo miestelio žmones – jautrius, pakankamai meilės ir palaikymo negavusius, kai kurie jų moka bendrauti tik su sarkazmu ar yra priklausomi nuo alkoholio. Gerai, kad lijo, bent jau ašaros susiliejo su lietaus lašais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

X

X portretas
Nuostabus spektaklis ir puiki recenzija :)

Reziume

Reziume portretas
Kaimo vaikai,visi kiti nuo jaunumės nėra vejavaikiai,tinginiai,kasdien turi ką veikti,kuo užsiimti,jiems ne lia,lia,kaip mylim ,kokie jautruoliai tai tvirtesnis jaunimas,žinantis ko nori.,ir ne cigarku ieškojimas ar kitos dykinejimas,taigi keistas šis postringavimas bene keturiuose veiksmuose. Ir...meilės negavę matote....,kaimo žmonės myli,širdimi,o ne plepalais.

Nejau yra neaišku-kodėl?

Nejau yra neaišku-kodėl? portretas
Nieko nuostabaus kad tokio turinio kūriniai jau pradėjo savo kūrybinį kelią, didelė atskirtis, naujųjų marksistų, neokomunistų, globalistų ir visos liberalios visuomenės kone priešai yra visuomenė neatsisakanti lietuvių nacionalinių vertybių ir tradicijų, juos tiesiog veda į neviltį nacionalinį pasididžiavimą turintis pilietis.
VISI KOMENTARAI 6

Galerijos

Daugiau straipsnių