Šiandien profesionalios akordeonisto karjeros siekiantis vaikinas sako, kad priklausyti šeimai, kuri užaugino 27 vaikus, yra nuostabi patirtis.

Visiška lygybė

"Man pasisekė, kad atsidūriau savo šeimoje. Juk žinome, kokie vaikai palieka vaikų namus. Tikriausiai nesėdėčiau ir su jumis čia nesikalbėčiau, jei būčiau užaugęs vaikų namuose", – kalba  Deividas.

Jūratė ir Eugenijus Keraminai mažąjį Deividą namo į netoli Utenos esantį Užpalių miestelį parsivežė iš kūdikių namų. Pora 1997 m. įkūrė Šv.Teresės šeimyną ir per 20 metų joje išaugino 23 biologinių tėvų dėl įvairiausių aplinkybių netekusius vaikus. Jie augo kartu su keturiais Keraminų biologiniais vaikais.

"Žinote, kai kurių mergaičių svajonė yra turėti daug vaikų. Mano mamos svajonė buvo turėti labai daug vaikų", – šypsosi Deividas, pasakodamas apie iš viso 27 vaikus užauginusią savo mamą. Daugelis iš jų jau užaugo, tad šiuo metu Keraminų namuose gyvena dvylika vaikų.

Vaikinas vienu metu augo su trylika brolių ir seserų, tačiau auklėjimas Keraminų namuose vyko taip, kad nei jis, nei kiti vaikai niekada nejautė, jog tėvai kaip nors išskiria savo biologines atžalas. "Jei gaudavome saldainių – tai visi. Niekas neturėjo jokių privilegijų", – prisimena Deividas.

Aš nuo mažens žinojau, kad esu globotinis ir turiu biologinius tėvus, tas supratimas atėjo palaipsniui, tarsi savaime augant tokioje šeimoje. Jokio dramatiško lūžio nepatyriau.

Jis pripažįsta, kad daug kas ir šiandien jo klausia, koks jausmas augti tokioje didelėje šeimoje? Turbūt sunku nuolatiniame šurmulyje? Vaikinas jiems atsako, kad jam tai yra tiesiog įprastas reiškinys. "Per šventes susėdame bent 20 žmonių prie vieno stalo ir tai yra puiku. Tiesiog nežinau, kaip gali būti kitaip ", – trumpai ir aiškiai nukerta Deividas.

Prarado galimybę

Vaikinas sako, kad jį į savo šeimą priėmusią ir užauginusią J.Keraminienę iškart pradėjo vadinti mama. "Visi vadiname mama – natūraliai. Juk ji tokia ir yra, – sako Deividas. – Mums labai įdomiai skambėdavo, kad naujai atvykę vaikai iš pradžių ją vadindavo teta. Labai greitai ir jie pereidavo prie žodžio "mama".

Deividas neslepia pažįstantis savo biologinę mamą, kuri jo ir kartu Keraminų šeimoje augusios biologinės sesers atvykdavo aplankyti kas kelerius metus.

"Filmuose matome, kad vaikai paauglystėje, sužinoję, kad yra įvaikinti, pradeda protestuoti, ieškoti biologinių tėvų. Aš nuo mažens žinojau, kad esu globotinis ir turiu biologinius tėvus, tas supratimas atėjo palaipsniui, tarsi savaime augant tokioje šeimoje. Jokio dramatiško lūžio nepatyriau", – atvirauja jis.

"Bet ypatingo noro bendrauti su biologine mama nejaučiu. Aš manau, kad tėvai yra tie, kurie tave užaugino", – priduria Deividas. Jis taip pat žino ir apie savo biologinį tėvą, bet šiandien nenori su juo bendrauti. Nepaisant to, vaikinas tiki, kad ateityje požiūris į bendravimą su biologiniais tėvais gali ir pasikeisti.

"Mama visada man parašo žinutę – pasveikina švenčių ar gimtadienio proga. Ji supranta, kad prarado galimybę būti arčiau..." – kalba Deividas. Jis žino, kad be biologinės sesers, su kuria užaugo kartu, jis turi dar dvi seseris, bet su jomis nepalaiko artimesnių santykių.

Dvidešimtmetis pasakoja, kad vaikystėje ir paauglystėje buvo akimirkų, kai kiti vaikai mokykloje šaipėsi iš to, kad jis augo ne su biologiniais tėvais, bet tokiais atvejais Deividas dažniausiai sako išlikdavęs ramus. "Tėvai išmokė, kad tiems, kurie šaiposi, nereikia suteikti peno toliau tai daryti. Ir tai pasitvirtino – kai tik pradėjau visiškai juos ignoruoti, jiems pasidarė nebeįdomu prie manęs kabinėtis", – pasakoja jis.