Legendinę kavinę „Tulpė“, gyvavusią daugiau nei 100-metį, mena ar iš vaizdingų pasakojimų žino daugelis. Jos atminimas buvo įamžintas Laisvės alėjos grindinyje įterpiant plytelę su užrašu „Tulpė“ (idėjos autoriai – architektas Rimas Adomaitis, skulptorius Kęstutis Lanauskas, – aut. past.), kurios, rekonstravus alėjos grindinį, labai gaila, bet net žymės neliko. Architektas Jonas Virakas, „Tulpės“ interjero rekonstravimo projekto kūrėjas, savo žymę tikrai paliko. Dėka jo dukters Eglės Virakaitės ir A. ir P. Galaunių namų-muziejaus P. Galaunės rinkinio kuratorės Miglės Banytės, J. Virako vardas vėl prisimenamas.

Likimas nelepino

J. Virakas gimė 1905 m. Seredžiaus miestelyje. Jo tėtis Pranas Virakas buvo daraktorius, mokęs vaikus lietuviško rašto, dėl to vadintas šviesiausiu Seredžiaus žmogumi. Mama Marija Virakienė atsidavė net devynių vaikų auginimui ir auklėjimui.

1927-aisiais būsimasis architektas įstojo į Kauno meno mokyklą (KMM), nuo 1929 iki 1930 m. mokėsi Karo mokykloje, kurią baigė karininko laipsniu. Sugrįžęs iš Karo mokyklos dirbo pas žymų tarpukario architektą Vladimirą Dubeneckį projektuotoju ir braižytoju. Vietoje KMM įsteigus Dailės institutą, J. Virakas toliau tęsė mokslus. Sėkmingai baigęs studijas pradėjo ten pat dėstyti, tapo architektūros kompozicijos katedros vedėju, Architektūros fakulteto dekanu, o galiausiai – docentu.

1945-aisiais J. Virakas buvo saugumo organų sulaikytas gatvėje ir, kaip pats ironiškai yra pasakęs, prasidėjo naujas gyvenimas: kalėjimai, lageriai, karceriai. Buvo ištremtas į Vorkutą. Tuo metu tai dar nebuvo miestas, todėl, iš kalėjimo perkeltas į lagerį, architektas gavo užduotį suprojektuoti Vorkutos geležinkelio stotį, keletą pastatų.

Suprastėjus sveikatai jis paleistas į namus. Kelionė buvo sudėtinga ir alinanti. Grįžus buvo sunku gauti darbą, nes saugumas vis kišo prie architekto nagus ir pasirūpindavo, kad iš darboviečių jį atleistų kaip politiškai nepatikimą žmogų. 1949-aisiais J. Virakas pradėjo dirbti buvusiame Kauno „Dailės“ kombinate dailininku, projektuotoju, bet daug darbų negaudavo.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Iš meilės Lietuvai

Vienas iš svarbiausių J. Virako kūrinių – Rainių koplyčios projektai bolševizmo aukoms. Konkursui, kuriame dalyvavo devyniolika architektų, jis pateikė maketą ir pelnė pirmą vietą. Jau buvo išlieti koplyčios pamatai, padarytas perdengimas, pradėtos statyti sienos. Tačiau, sugrįžus bolševikams, projektas žlugo. Kaip yra pasakęs architektas: „Už mano idėjas man buvo atsilyginta Vorkuta.“

J. Virako dvasios sunkūs gyvenimo išbandymai nepalaužė. Jis sukūrė nemažai projektų, kurie tapo Kauno miesto išskirtinumo ženklais: tai kavinės „Tulpė“ interjero rekonstravimas ir juodo ąžuolo baldų su gintaro inkrustacijomis projektai, apšvietimas „Metropoliui“, Kauno dramos teatro (jame iki šiol yra išlaikytas originalus, J. Virako kurtas, apšvietimas, – aut. past.) ir Kauno centrinio knygyno interjerai, kai kurių Lietuvos zoologijos sodo ir Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus erdvių projektai, cheminių prekių parduotuvės interjeras, kuriame pirmą kartą buvo panaudota keramika, jo erdvę didino daugybė veidrodžių, prekystaliai – pagaminti iš ąžuolo. Visuose J. Virako projektuose subtiliai atsiskleidė jo meilė Lietuvai – interjerų, baldų, šviestuvų puošyboje vyravo stilizuota lietuviška ornamentika.

Be to, kurdamas interjerus, architektas stengdavosi į juos įterpti grynųjų menų elementų: autorinių lietuvių dailininkų paveikslų, pano, rozečių ir kt. Blogėjant sveikatai, J. Virakas dirbo namuose: darė kraičių skrynias, metalu kaustytus albumus, kitokius suvenyrus. Architektas mirė 1988 m. balandžio 30-ąją. Visą savo gyvenimą mylėjo tėvynę Lietuvą ir kiek galėdamas dirbo jai.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Užmirštas ir be vietos

Tai pagrinindiniai architekto biografijos faktai. Jie tikrai iškalbingi. Todėl keista, kad J. Virako kūrybos niekas iki šiol dar netyrinėjo. „Jis buvo nelojalus to laikmečio valdžiai. Kad išgyventų, daug ką darė prieš savo valią. Partinių valdžia jo nemėgo, todėl siųsdavo į provinciją, kad jis ir jo darbai būtų mažiau matomi“, – pasakoja architekto dukra E. Virakaitė. „J. Virako pavardė nefigūruoja niekur, nepasant, kad jis yra sukūręs ne vieną ir ne du objektus, kurie yra tikrai labai reikšmingi ir matomi. Tačiau jo paties – tarsi nėra“, – priduria M. Banytė.

Sugrįžus bolševikams projektas žlugo. Kaip yra pasakęs architektas: „Už mano idėjas man buvo atsilyginta Vorkuta.

Dėl to, kad architektas yra neprisimenamas, kyla problema ir dėl jo projektų autorystės savinimosi. „Tulpės“ kėdžių autoriumi dažnai laikomas kitas kūrėjas. Tikriausiai taip yra iš nežinojimo. Yra išlikę kėdžių brėžiniai, patvirtinantys J. Virako autorystę. Be to, architektas turėjo užrašus, kuriuose žymėjosi, ką yra sukūręs. Jais remdamasis, kavinės atnaujinimo darbus J. Virakas paskirstė specialistams: keramikams P. Genienei, V. Miknevičiui, skulptoriui V. Paliui, tekstilininkui V. Daujotui, baldų meistrui V. Baršauskui, inkrustacijų specialistui K. Kišonui”, – pažymi M. Banytė.

Architektūros istorijoje J. Virkas (dar) savo vietos neturi. Tačiau, kaip paminėjo M. Banytė, taip yra iš nežinojimo. Jo įgyvendinti projektai, atlikti užsakymai dukters E. Virakaitės dėka yra išsaugoti ir be galo turtingas, įdomus archyvas perduotas į A. ir P. Galaunių namų-muziejaus P. Galaunės rinkinio kuratorės M. Banytės rankas.

„Kol kas bandau aprėpti viską, ką gaunu ir sužinau iš E. Virakaitės. Vasarą aplankiau Mažeikius, Radviliškį, kur apžiūrėjau pagal J. Virako projektus kurtus civilinės metrikacijos skyrių interjerus. Priešingai nei pastatų architektūra, fasadai, kurie juos atnaujinant yra išlaikomi, interjerai – laikini, jie keičiasi, yra pritaikomi prie atsirandančių vis naujų poreikių. Tačiau maloniai nustebino, kad Radviliškio civilinės metrikacijos skyriuje yra išsaugoti visi J. Virako projektuoti šviestuvai“, – pasakoja M. Banytė.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Didžiausia vertybė

Kad J. Virako archyvas išsaugotas ir yra galimybė jį tyrinėti – didžiausia vertybė. „Tėtis buvo pedantiškas ir kaupė savo darbus. Tikriausiai tai paveldėjo iš mano senelio, kuris visą laiką rinko medžiagą apie Seredžiaus kraštą: užrašydavo vietos gyventojų prisiminimus, dainas, pasakas. Tėtis suvokė, kad jo interjerai gali būti sunaikinti, o jų projektų brėžiniai – liks“, – sako architekto dukra.

Labai įdomu ir gal kiek neįprasta, kad architektas projektuodavo interjerus pradedant apšvietimu, baldais ir baigiant smulkiomis detalėmis: rašaline, lėkštute žiedams, metraščiu ir pan. Jo archyve yra išsaugotos brėžinių išklotinės, kuriose detaliai, milimetrais, viskas  subraižyta. Architektas aprašydavo ir medžiagas, kurias naudodavo.

„J. Virako brėžiniai yra nuostabūs. Netikėta detalė – juos jis braižydavo ypatinga technika nusmailintu pieštuku, spalvindavo akvarele. Kai reikėdavo brėžinyje kažką užrašyti, naudojo tuo metu labai madingą, tarpukario laikotarpio, šriftą“, – įdomiomis detalėmis dalijasi E. Virakaitė.

Palikimas: savo kūrybinius sumanymus J. Virakas įgyvendino kurdamas architektūrinius, interjero projektus. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Ne tik architektūra

Architektas kūrė ne tik interjerus, šviestuvus ar baldus. J. Virakas yra sukūręs ir daug antkapinių paminklų, suprojektavęs fakultetų ženklų universitetams, kūrė knygų viršelius, logotipus. Lietuvos gamtos apsaugos draugija iki šiol yra išsaugojusi architekto kurtą logotipą, garbingai kabantį virš pastato, kuriame įsikūrusi draugija, durų.

„Rūpindamasis gamtos apsauga tėtis tarsi nusiramindavo. Jis buvo draugijos pirmininkas, organizuodavo žvejų varžybas, jautė aistrą medžioklei. Ir mes, visi jo vaikai, buvome įtraukiami į šiąs jo veiklas. Tėtis buvo labai aktyvus, save realizavo ne tik architektūroje. Jis buvo ir Lietuvos šaulių sąjungos vadas, užsiėmė stendiniu šaudymu pistoletu“, – pasakoja E. Virakaitė.

Norisi paraginti pažinojusius J. Viraką su A. ir P. Galaunių namais-muziejumi pasidalyti prisiminimais, istorijomis ar kita informacija apie architektą. Kaip sako M. Banytė, menotyra turi savyje detektyvo elementų. Tad prisidėkite prie detektyvo apie architektą J. Viraką tyrimo.