Programėlę kūrė sau

KTU informacinių technologijų kibernetinio saugumo doktorantas Š. Grigaliūnas kuklinasi ir sako, kad tokio apdovanojimo nereikėtų sureikšminti, mat programėlės mintis yra itin paprasta. „Aš pats daug keliauju ir naudojuosi viešbučių rezervavimo paieškos sistemomis. Nepaisant to, kad rašoma, jog viešbutis yra pritaikytas neįgaliam žmogui, man visada kyla klausimas – kokiai negaliai? Kitas klausimas – jei pritaikyta, tai kas būtent, gal tualetas ar kambarys?“ – pasakoja Šarūnas.

Keliaudamas vyras žemėlapyje ėmė žymėti neįgaliesiems pritaikytas vietas. O prieš trejus metus jam kilo mintis iš sukaupto sąrašo sukurti aplikaciją. 54 vietas jis sužymėjo pats ir tik po metų pastebėjo, kad šiame socialiniame tinkle atsirado 50 tūkst. naujų žymų.

Aš sėdžiu vežimėlyje, bet manau, kad reportažai apie tai, kaip neįgaliesiems neįmanoma judėti mieste, yra „popsas“. <...> Nereikia tirštinti spalvų, nes visur pasaulyje taip yra.

Šarūnas nemanė, kad sulauks tokio susidomėjimo, tad galvojo pats patikrinti kitų žmonių užregistruotas vietas. Tačiau kai jų vis daugėjo, šiam darbui vyras priėmė pora žmonių – taip ir prasidėjo projekto plėtra. Dabar „Disabled enabled“ žemėlapyje yra per 170 tūkst. tinkamų vietų neįgaliesiems maždaug penkiasdešimtyje skirtingų pasaulio šalių. Daugiausia jų – Vokietijoje ir Nyderlanduose.

„Programėlę kūriau sau, kad man antrą kartą nereikėtų galvoti, kur galiu vykti. Tai nebuvo daryta komerciniais tikslais. Tačiau esu labai patenkintas, jei kažkam ji padeda. Dar turiu „crazy“ idėjų, kad reikia keliones ir mokslą pritaikyti pagal negalią. Būtų puiku, jei, pavyzdžiui, esi silpnaregis ir gali išsirinkti, kokie tau studijų moduliai yra pritaikyti. Tereikėtų turėti „Facebook“ profilį ir pažymėti negalią. Tačiau tam reikia laiko“, – naujas idėjas atskleidė Šarūnas.

Šis projektas susilaukė ir institucijų dėmesio. Prie jo nemažai prisidėjo Kauno savivaldybė. Beje, šiame mieste projektas išplėtotas geriausiai iš visų Europos miestų. „Kauno senamiestyje yra pastatyti 54 ženklai, rodantys, kaip nuo Kauno pilies iki „Akropolio“ su vežimėliu pravažiuoti be jokių kliūčių. Tai ne bus pats greičiausias kelias, bet jis visiškai pritaikytas“, – sako Š.Grigaliūnas.

Septyni balai Lietuvai

Dabar „Disabled enabled“ žemėlapyje yra per 170 tūkst. tinkamų vietų neįgaliesiems maždaug penkiasdešimtyje skirtingų pasaulio šalių.

Palyginti su Amerika, Europa neįgaliesiems yra mažai pritaikyta. O Lietuvai Senojo žemyno kontekste Šarūnas skirtų septynis balus iš dešimties. Vienintelis trūkumas – valstybinės institucijos yra mažiausiai pritaikytos, nes jos tai daro tik deklaratyviai. Verslui galioja statybų standartas, tad pastatų pritaikymo neįgaliesiems jie paiso. Be to, verslininkai nori, kad žmogus pas juos ateitų, tad stengiasi to pasiekti visomis išgalėmis. O valstybinės institucijos istoriškai yra pastatuose, kurie nėra patogūs žmonėms su negalia.

Kaunietis pripažįsta, kad neįmanoma visko pakeisti ir pritaikyti neįgaliesiems.

„Aš sėdžiu vežimėlyje, bet manau, kad reportažai apie tai, kaip neįgaliesiems neįmanoma judėti mieste, yra „popsas“. Suranda vieną netinkamą vietą ir apie tai sukuria istoriją. Visko negalime pakeisti, visų požeminių perėjų ir senų pastatų – taip niekada nebus. Nereikia tirštinti spalvų, nes visur pasaulyje taip yra.

Nereikia verkšlenti, galbūt nenuvažiuosi greičiausiu keliu, bet tai nereiškia, kad kur nors nepateksi. Pasižiūriu tokius reportažus ir man net pačiam nesmagu. Mūsų tautos bruožas – tirštinti spalvas, sakyti, kad viskas blogai, mes neieškome pozityvių dalykų. Lietuvoje infrastruktūra yra nebloga, galiu patekti visur.

Keliauju nuo 2000-ųjų ir matau tuos pokyčius. Kažkada į lėktuvą mane nešdavo rankomis, dabar Vilniuje yra puikiausi keltuvai. Prie kiekvienos mažesnės savivaldybės taip pat įrengtas keltuvas. Jeigu nepatogu, yra telefonas – paskambini, ateis ir padės. Beje, jei prireikia įveikti kelis laiptelius, Lietuvoje paprašyti praeiviai man visada padeda ir užkelia, o užsienyje atsisako ir praeina“, – apie Lietuvos pliusus kalba Šarūnas.

Problema – psichologinė būsena

Neįgaliam žmogui gyventi gera, jeigu jis to pats nori. Koks skirtumas, turi ar ne kokią negalią.

„Neįgaliam žmogui gyventi gera, jeigu jis to pats nori. Koks skirtumas, turi ar ne kokią negalią. Nepriklausomai nuo to, kokios jis fizinės būsenos, problema kyla dėl prastos jo psichologinės būsenos. Gali būti pats sveikiausias žmogus, bet jei pats su savimi nesusikalbėsi, bus netgi blogiau“, – tikina Š.Grigaliūnas.

Šarūnas prieš aštuoniolika metų patyrė traumą, kurios metu jam lūžo kaklas. Jis ne visada buvo toks pozityvus, daug metų vyras nė nenorėjo gyventi, turėjo daug psichologinių problemų ir nekentė savęs. Tačiau tai buvo normali reakcija į kūno pasikeitimą.

„Po traumos penkerius metus gyvenau dvidešimt keturių kvadratinių metrų kambaryje, nemačiau saulės šviesos, sportavau ir nieko daugiau nenorėjau. Kartą kaimynas paskatino mane išeiti. Tai buvo dirgiklis, kuris privertė peržengti durų slenkstį. Be to, norėjau turėti artimą žmogų, bendrauti, juk mes socialinės būtybės. Manau, kad neįvertiname, koks yra gėris atsibusti. Bet čia kita istorija...“, – šypsosi Šarūnas.