Kaip rašo amusingplanet.com, jų ypač daug Venesueloje. Pemonų genties, kuri gyveno Gran Sabanoje, dialektu tepui reiškia „Dievų namai“.

Stalkalniai stūkso ne grandinėmis, o po vieną, todėl ant jų dažniausiai auga tik vienam ar kitam stalkalniui būdinga augalija ir sutinkami tik vienam ar kitam stalkalniui būdini gyvūnai.

Miškuose stūksančių stalkalnių viršūnės yra visiškai plokščios, kai kurie iškilę apie kilometrą virš juos supančių džiunglių.

Aukščiausi stalkalniai – apie 3 kilometrų aukščio. Jų šlaitai statūs, o aplink juos auga tankūs atogrąžų miškai, todėl pėsčiomis stalkalniai nepasiekiami. Įmanoma įkopti tik į tris Gran Sabanos stalkalnius. Lengviausia įkopti į 2 kilometrų 180 metrų aukščio Roraimą.

Stalkalniai – liekanos smiltainio plynaukščių, kurios kadaise, prieš kambro periodą, dengė granito pagrindą tarp Amazonės upės baseino ir Orinoko – teritoriją tarp Atlanto vandenyno pakrantės ir Rio Negro. Per milijonus metų plynaukštės suiro ir liko tik pavieniai stalkalniai. Jie atrodo tušti, tačiau jų viršūnėse knibžda gyvūnų.

Kadangi stalkalniai aukšti, jų klimatas skiriasi nuo miškų papėdėse klimato. Viršūnėje dažniausiai vėsu, dažnai lyja, o kalnų papėdėse vyrauja tropinis, šiltas ir drėgnas klimatas. Daugelis augalų prisitaikė prie aplinkos – taip atsirado tik konkrečiam stalkalniui būdinga augalija.

Gvajanos aukštumose suskaičiuojama apie 9 400 augalų rūšių, iš jų 2 322 – vien stalkalniuose. Maždaug trečdalio šių augalų nėra niekur kitur pasaulyje.

Pietrytinėje Venesuelos dalyje, Gran Sabanos regione yra 115 stalkalnių. Iš jų garsiausias – Roraimos stalkalnis, atrastas 1884 m. Ant šio stalkalnio gausu nedidelių krioklių ir baseinų, kvarcu išvagotu dugnu. Dabar Roraima – populiarus žygeivių objektas. Manoma, kad Roraima įkvėpė garsų rašytoją Arthurą Conan Doyle parašyti romaną „Dingęs pasaulis“ („The Lost World“).

Kitas garsus stalkalnis – Aujan Tepui, ant kurio yra aukščiausias pasaulyje – Anchelio krioklys. Aujan Tepui yra ir didžiausias stalkalnis, jo plotas – 700 kvadratinių kilometrų.