Žolininkė: naudokime gamtos gėrybes su dideliu dėkingumu

Anot archajiškos tradicijos, Žolinė yra padėkos Motinai Žemei už derlių šventė, vienas svarbiausių jos akcentų – žolynai. Todėl Žolinės išvakarėse kalbamės su žolininke Rasa Glinskyte-Subačiene, dar žinoma Rasoklės vardu. Ką per Žolinę ir po jos dar spėtume padaryti – kokių vasaros pievų gėrybių prisirinkti?

– Gal pasitikdama Žolinę atlikote namų darbus, pabraidėte po rasotas pievas netoli namų, papildėte savo vaistažolių aruodus sveikatai naudingomis žolelėmis? Ar apie tai reikėjo galvoti dar iki Joninių?

– Jau kelintus metus per Žolinę atostogauju. Taip pat ir šįmet – renginių nevesiu, būsiu Juodkrantėje. Žinote, kokį sugalvojau pasiteisinimą? Mano profesinė šventė – tai aš ir švenčiu (juokiasi). O kalbant apie Jonines – mitas, kad tik iki jų žolelės žmogui naudingos. Gamta tikrai nežiūri į mūsų kalendorių. Tai mes turėtume labiau į ją žiūrėti.

Joninės arba Rasos – taip, sutinku, be galo stiprus laikas, saulė aukščiausiame taške, gamtoje viskas klesti, bujoja. Bet duosiu pavyzdį: tarkim, rykštenė. Ji šįmet pradėjo žydėti liepos pabaigoje. Arba pelynas ir šlamučiai – jie irgi pražysta panašiu metu. Po Joninių gamtos fabrikėlis neužsidaro. Yra daug augalų, kurie pražysta tik tada, kai vasara jau ritasi link rudens. Todėl valstybės potvarkis, kad pievas reikia nušienauti iki liepos 1 d., man skamba keistai. Gal valdžios žmonės irgi tiki šiuo mitu?

Tiesa tokia, kad dauguma pievų augalų iki to laiko dar nespėja subrandinti sėklų ir vėliau neatsisėja. Todėl pamažu nyksta, kaip, pavyzdžiui, pelynas arba jonažolė. Mes savo pievas šienaujame tik tada, kai visi augalai jau būna išmėtę sėklas.

– Vedate seminarus apie žolynų pasaulį, edukuojate žmones, o kaipgi jie – ar gerai pažįsta mūsų vaistinguosius augalus? Tikiu, kad daugelis tikrai žino kiaulpienę, čiobrelį, liepžiedį, dar garšvą, o daugiau?

– Žino ir mėtą, ir jonažolę… Nenoriu blogai kalbėti apie žmones, nes iš tiesų jie labai daug pažįsta ir žolių, ir augalų. Todėl savo veikloje noriu ne supažindinti, bet jiems priminti. Iš pradžių visi sako, kad žolynų nepažįsta, nieko apie juos nežino, bet vos tik pradedu apie juos kalbėti, rodyti – kaipmat pasigirsta pritariantis šnabždesys. Atrodo, lyg nejučia jiems būčiau nutrynusi kažkokį atminties sluoksnį – tai vieno bobutė tokias žoleles rinko, tai kito mama.

Tradicija: Žolinės dieną Rasoklė siūlo nusipinti devynis vainikus iš skirtingų augalų ir bent vieną iš jų pasikabinti namuose apsaugai. / O. Balinskio, G. Akelio, R. Glinskytės-Subačienės asmeninio archyvo nuotr.

– Pirmąsias augalų pažinimo pamokas jūs irgi gavote iš mamos?

– Taip. Vakarais eidavome pas kaimynus pieno. Kelias vingiavo per laukus, į vieną pusę gaudavosi kiek mažiau nei 1 km. Ką pakeliui rasdavome? Nieko ypatingo – paprastą, bet turtingą augalų pievą. O pieva augalų turtinga tada, kai žemė skurdi. Tuomet joje nebujoja varpiniai augalai, bet galvas kelia ir klesti žydintys. Gerai prisimenu, kad eidamos su mama matydavome smirdažolę, kitaip sakant, šlaitinį dirvenį. Pernai, kai mokiausi pas mūsų garsiąją žolininkę Jadvygą Balvočiūtę, ji labai stebėjosi, kaip viskas atitinka: juk smirdažole gydomas hemorojus!

– Iki mokyklos augote vienkiemyje, gamtos apsuptyje ir, kaip viename interviu juokėtės, visose senose nuotraukose esate su žolynų puokštele arba su vainikėliu. Taigi, jau nuo vaikystės buvote žoliautoja?

– Tai tik sutapimas. Iš tiesų labai pamažu link to žoliavimo ėjau. Šiek tiek prisidėjo ir faktas, kad mano pirmosios dukros, Aušrinė su Milda, sirgo bronchine astma, tad teko ieškoti įvairiausių būdą, kaip tą jų ligą palengvinti.

Negalavimai paprastai prasidėdavo nuo viruso, tuomet – kosulys, plaučių uždegimas, ligoninė, antibiotikai ir pan. Po kelių panašių ligos ratų gydytojai diagnozavo bronchinę astmą ir prirašė hormoninių purškalų. Dabartinę sodybą tuo metu dar tik statėmės, o patys gyvenome Karoliniškėse, eiliniame betono daugiabutyje.

Kai persikėlėme į vienkiemį, tos ligos irgi iš karto niekur nedingo. Viskas vyko lėtai, bet, kadangi ir pati buvau augusi gamtoje, puikiai supratau, kad ji turėtų būti mano atspirties taškas ir išminties šaltinis. Todėl gėrėme ir Jadvygos žoleles, ir gydytojų prirašytus cheminius vaistus, išbandėme aromaterapiją, bet suveikė, matyt, visų šitų dalykų visuma. Panašiu metu pradėjau domėtis sąmoningu gyvenimu. Išgirdau, kad jei vaikas daug serga, ypač iki dvylikos metų, vadinasi, kažkas ir pačių tėvų gyvenime yra ne taip.

Dar labai padėjo vienos nuostabios gydytojos iš Druskininkų sanatorijos patarimai. Ji duodavo man pasiskaityti visokių knygų – tiek apie sveikatą, tiek apie sąmoningumą ar fitoterapiją. Taip pamažu ir krypau į naująjį kelią.

– Esate baigusi Vilniaus dailės akademiją, daiktų dizainą. Ilgą laiką dirbote mėgiamą darbą, visiškai nesusijusį su žoliavimu. Kada nusprendėte, kad jau laikas nerti į augalų pasaulį?

– Geras stimulas buvo trečiosios dukros gimimas, bet dar prieš tai man pavyko išvažiuoti į Laimės Kiškūnės ir „Kvapų namų“ organizuotą botanikos stovyklą. Pirmą kartą po dukrų gimimo net penkias dienas praleidau be jų. Būtent tada pirmąsyk pajutau aiškų impulsą, kad noriu keisti veiklos kryptį ir gilintis į augalų pasaulį.

Jau kitą vasarą rengiau draugams seminarą apie tai, ką sužinojau toje stovykloje. Prieš tai, aišku, daug eksperimentavau, ieškojau informacijos, ruošiausi.

Kai ėmiau lauktis trečiosios dukros Smiltės ir išėjau motinystės atostogų, supratau, kad į buvusį darbą tikrai negrįšiu. Nors man jis patiko. Esu dėkinga vyrui, kad pritarė ir leido eiti ten, kur veda širdis.

O. Balinskio, G. Akelio, R. Glinskytės-Subačienės asmeninio archyvo nuotr.

– Esate keturių vaikų mama. Vyriausioji Aušrinė – jau studentė, jaunėlis Tauras rudenį keliaus į pirmą klasę. Sakykite, ar visus juos gydote tik savo rinktomis žolelėmis?

– Didžiausia mūsų profilaktika – kad gyvename gamtoje, šalia miško, toli nuo visų greitkelių. Geriame žolelių arbatas, maudomės pirtyje, o žiemą neprikaitiname namų iki 25 °C. Gyvename aktyviai, sportuojame.

Aišku, mūsų vaikai irgi serga. Tik jau ne taip, kaip būdavo anksčiau, nes dabar stengiuosi ligai užbėgti už akių. Juk reikia tiek nedaug. Sakykim, atsikėlė kuris su skaudančia gerkle. Išsyk sakau, kad praskalautų ją druska. Bent keletą kartų per dieną. Užplikau šalavijų ir čiobrelių arbatos. Prašau, kad tą dieną pabūtų ramiau, nes kūnas rodo, kad reikia pauzės, atokvėpio.

Kita vertus, turi ir pats sau atsakyti į klausimą, kodėl kūnas siunčia tokius ženklus ir ką dėl jo šiuo metu galėtum padaryti. Kaip matote, lendu jau į psichosomatines ligos priežastis. Nes ir pati, jei kažką suskausta, suklūstu ir tą vietą labiau pastebiu.

Po Joninių gamtos fabrikėlis neužsidaro. Yra daug augalų, kurie pražysta tik tada, kai vasara jau ritasi link rudens.

– O jei suskaudo pilvą? Kokia pirmoji pagalba tada?

– Jei suskaudo skrandį – reikia pailsėti. Gerti daug vandens, ramunėlių, pelynų arbatos. Bet viskas priklauso nuo žmogaus. Norime aiškių instrukcijų, bet turime jausti, ar konkrečiai mūsų kūnui tas augalas tinka.

Sykį perskaičiau, kad labai gerai ankstyvą pavasarį valgyti kiaulpienių žiedų. Reikia pradėti nuo kotelio ir užsigardžiuoti pienės galvute. Aišku, rinkti jas švarioje vietoje ir per dieną suvalgyti nuo penkių iki dešimt žiedų. Po penkių dienų pajutau, kad vien užuodus kvapą jau pykina. Priėmiau tai kaip kūno ženklą, kad jam jau gana kiaulpienių. Nevalgiau jų per prievartą vien tam, kad tik pravalyčiau kepenis.

– Dar viena gyvenimiška situacija – vaikas susimušė kelį arba besikarstydamas po medžius pasitempė ranką. Kokia būtų pirmoji pagalba iš gamtos?

– Gyvename XXI a., todėl sunkesniu atveju pirmiausia pasidaryčiau diagnostinį tyrimą. Jei reikia – net ir rentgeno nuotrauką. Bet jei nutiko staigus dalykas – patempimas, sutrenkimas – ir reikia veikti čia ir dabar, tuomet ieškokite varnalėšos lapo ar gysločio, krieno lapas irgi tiks. Kaip kad vaikystėje: nugriuvai, prasimušei kelį – ieškai trauklapio, o į vidurį dar įsidedi kraujažolės lapelį.

– Ar tiesa, kad laukiniai augalai turi didesnę galią nei žolės ar daržovės iš namų lysvės? Teko girdėti, kad net kopūstlapis tinka nuo patempimo, sumušimo.

– Visi augalai, išaugę laukinėje gamtoje, turi daugiau galių nei koks kopūstas iš lysvės, o juo labiau – iš parduotuvės. Bet kai reikia rimtesnės pagalbos, siūlyčiau nebūti kategoriškiems ir nesigydyti kopūstlapiais.

O kad augalai, išaugę laukinėje gamtoje, konkurencingoje aplinkoje, yra sukaupę savyje daugiau vaistinių ir maistinių medžiagų nei tie, kurie auga darželyje, – tai tiesa. Užtenka palyginti pirktinę ir laukinę morkas. Laukinės net negalėtume valgyti žalios dėl jos aitrumo. Užtai puikiai papildytų vitaminais daržovių sultinį. Arba čiobrelis. Pasodintas darželyje jis labai gražiai atrodo, tačiau nėra toks vertingas ir aromatingas kaip tas, kuris auga pievoje.

O. Balinskio, G. Akelio, R. Glinskytės-Subačienės asmeninio archyvo nuotr.

– Sakykite, kokią gamtos vaistinėlę nuo pagrindinių šaltojo sezono ligų dar spėtume pasiruošti iki vasaros pabaigos?

– Daugelio dalykų, jei jau nepadarėte šią vasarą, tai ir nebepadarysite. Tarkim, liepžiedžių jau nebeprisiskinsite, bet rykštenės – dar galite. Tinka net toji invazinė – t. y. kanadinė rykštenė. Ji valo inkstus, šlapimo sistemą, gydo peršalimo ligas. Reikėtų pasidžiovinti žydinčios viršutinės augalo dalies ir gerti jos arbatą.

Šiuo metu dar galima rasti gražių čiobrelių atole – ten, kur yra atžėlusi žolė. Savo pievelėje birželį nurinkau jų pirmąjį derlių, o dabar, matau, vėl žydi. Ir dilgėlės, nors gegužės mėnesį jau nušienautos, bet šiuo metu irgi gražiai ataugusios. Gal ir ne tokios kaip pavasarį, bet žiemos arbatai puikiai tiks. Jos valo kraują ir šalina gleives iš organizmo. Aišku, kažkas gal sakys, kad dilgėlės tirština kraują, tačiau pavojus slypi tik itin didelėse dozėse. Kita vertus, jei žmogus bijo, tegul nepliumpia jų puodais. Arba tegul pasidaro žolelių mišinį – į dilgėles dar įdeda kiaulpienių lapelių, kurie šiek tiek skystina kraują. Tas pats ir su gysločiais – jų taip pat šiuo metu galite rasti atžėlusių. Puikiai tiks nuo kosulio, skystins gleives.

– Ar reikia surinktas žoleles prieš džiovinant nuplauti?

– Visų pirma, rinkti žoleles reikėtų tokioje vietoje, kur ir mintis nekiltų, ar reikia plauti. Antra, pririnktų augalų negalima ilgai laikyti krepšyje, ką jau kalbėti apie plastikines talpas. Patogiausia rinkti į pintą krepšį arba į popierinį ar drobinį maišą ir žiūrėti, kad augalai nesusispaustų, nes sušutę nebetiks džiovinti. Džiovinti reikėtų ten, kur nėra tiesioginių saulės spindulių – patiesti paklodę ar popierių ir sudėti žoles. Tamsa nebūtina, bet jei džiovinate žiedus ir norite išsaugoti jų spalvą, rinkitės tamsią patalpą. Pavartyti reikėtų bent kartą ar du per dieną. Kuo greičiau išdžiūva iki 30 °C, tuo daugiau veikliųjų medžiagų lieka. Jeigu džiovinsite orkaitėje, aukščiausia džiovinimo temperatūra turėtų būti iki 45 °C.

– Teko girdėti, kad iš fermentuotų žolelių arbata gaunasi kur kas kvapnesnė ir malonesnio skonio, gražesnės spalvos. Ar žoleles galima fermentuoti namų sąlygomis, be didelių mokslų ir sudėtingų receptų?

– Fermentuotai arbatai labai tiks įvairių vaiskrūmių ir vaismedžių lapai – žemuogių, aviečių, gervuogių, vyšnių, juodųjų serbentų. Juos iš pradžių reikėtų keletą valandų pavytinti, kad lapai suglebtų. Tuomet susukti tarp delnų, kad pažeistumėte jų struktūrą, ir sudėti į mažą, sandarų stiklainiuką. Palaikykite juos ten dvi, tris paras, kol atsiras lyg medų, lyg obuolių sultis primenantis kvapas. Geriau trumpiau nei per ilgai. Tuomet tuos kvapnius lapelius ištraukite, iškedenkite ir gerai išdžiovinkite. Fermentuotą arbatą patarčiau laikyti sandariuose stikliniuose induose. Visas kitas žoleles rekomenduočiau sudėti į popierinius maišelius. Užrašyti ant jų pavadinimus, rinkimo metus.

Kiek ilgai laikyti, priklauso nuo augalo, bet jei turite galimybę kitąmet prisirinkti šviežio, rinkite šviežią. Kuo šviežesnis augalas, tuo daugiau turės veikliųjų medžiagų.

Kuo fermentuota arbata geriau už paprastą? Na, ji tikrai nebebus šieno skonio, kaip juokiasi žolelių skeptikai. Turėsite gražesnę spalvą, geresnes skonio savybes ir intensyvesnį aromatą. Be to, tokią arbatą organizmas lengviau įsisavins.

O. Balinskio, G. Akelio, R. Glinskytės-Subačienės asmeninio archyvo nuotr.

– Iki šiol kalbėjome apie vaistines žoles, o kokių pievų gėrybių rekomenduotumėte šiuo metu dėti į puodus ir keptuves?

– Laukiniai augalai maistui dažniausiai naudojami pirmoje vasaros pusėje arba vėlyvą pavasarį – kol dar nėra sudiržę, sukietėję, nužydėję. Kai augalas ima krauti žiedą, žaluma jau darosi neskani. Todėl šiuo metu dar galite drąsiai rinkti ataugusias žoles – dilgėles, garšvas. Labai geras dalykas yra dilgėlių sėklos. Šiuo metu jos jau visiškai subrendusios, tad galite dėti kaip maisto papildą visur – į košes, salotas, glotnučius ir kt.

Kavos gurmanams šiuo metu siūlyčiau rinkti giles. Vos vos jas padžiovinę nulupkite žievę, išimkite branduolius, juos susmulkinkite ir virkite gardžią gilių kavą. Jei prieš tai dar šiek tiek paskrudinsite keptuvėje – kava bus dar gardesnė.

– Rytoj Žolinė. Tą dieną merginos pindavo devynis vainikus iš skirtingų augalų. Po šventės juos kabindavo namuose. Užėjus perkūnijai, smilkydavo tais vainikais namus, o susirgus – dalį žolynų užplikydavo ir gerdavo iš jų arbatą. Ar mūsų skaitytojams palinkėsite gražių žolynų puokščių?

– Ne tik puokščių, bet ir nuostabiausių vainikų. O dar linkiu apsidairyti ir įvertinti tai, ką turime aplinkui, pasilenkus, tiesiog po savo kojomis. Naudokime gamtos gėrybes saikingai ir atsakingai – maistui, sveikatai. Ir būtinai su dideliu dėkingumu: juk mes visi esame vienos visumos dalis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

:)

:) portretas
tik nereikia raganauti.

Snoopy Dog

Snoopy Dog portretas
Tai mes taip ir darome
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių