Liepos pradžia vis labiau perša mintį, kad kažkas buvo teisus, sakydamas, jog mūsų šalies vardas kilo nuo lietaus. Suprantame, kad tai tėra vienas iš daugelio mėgėjiškų praeities mįslių įminimo rezultatų. Tačiau kaip ten bebūtų, vasaros lietus, trunkantis beveik visą dieną, nėra labai įprastas. Per keletą paskutinių dienų tokių atvejų buvo daug, ilgai purslojęs lietus susigėrė į žemę ir pamaitino upelius.

Šios drėgmės pakako žemei, augalams ir gyvūnams. Kadangi natūraliai augančios ir gyvenančios rūšys gali išlikti ir daug sudėtingesnėse situacijose, ši drėgmė padėjo išlaikyti vešlią žalią spalvą, suteikė gyvenimą daugeliui augalų ir gyvūnų.

Ypač gausūs žemiausi vabzdžių ekologinėje grandyje esantys amarai – gležni, aptakių formų, sparnuoti ar besparniai, vos keleto milimetrų ilgio vabzdeliai. Jie primityvūs vabzdžiai, o ši savybė jiems padeda lengviau prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Amarai gali daugintis be apvaisinimo, ko aukštesniųjų gyvūnų tarpe negalėtume įsivaizduoti. Jų kolonijos aplipusios augalų lapus ir stiebus, čiulpia syvus. Amarų salsvos išskyros patinka skruzdėlėms ir daugeliui kitų vabzdžių.

Po lietaus stojus šilumai, ore suplazda nauji, ką tik lėliukių apdangalus praplėšę drugiai. Jų sparneliai lygūs, gyvų spalvų. Ypač gražūs dabar machaonai, kurių vikšrai užaugo grauždami skėtinių augalų lapus.

Tačiau mes labiausiai žavimės bičių vasaros darbais – žydint augalams, jos per keletą dienų pripildo korius. Reikia tik sulaukti, kol korių akutės bus padengtos, ir medų išsukti. Žydinčių augalų gausu ir dabar, tačiau jau matome, kad šių metų liepos, taip gausiai žydėjusios ir vis dar tebežydinčios yra „tuščios“ – jų žieduose nėra nektaro. Bitininkai tvirtina, kad liepos dera tik kas kelintus metus: žydėti žydi kasmet, o nektarą teikia kai kada. Todėl ir tikro liepų medaus galime turėti labai retai...

Vasara pradeda dalinti savo turtus – dar nespėjusi sunokinti visų žemuogių, pažėrė mėlynių, aviečių. Grybų mėgėjai jau paragavo pirmųjų voveraičių, lepšių, raudonikių. Jų augimui svarbu ne tik drėgmė, bet ir ilgai trunkanti šiluma, nes grybiena vystosi po tam tikro laipsniadienių, tenkančių dirvožemiui, skaičiaus. Dar anksti sakyti, koks bus šių metų grybų derlius. Tačiau turėtume žinoti, kad grybų rinkimas yra tik pramoga, kuri neturėtų tapti priežastimi išbaidyti girios žvėris ir paukščius.

Liepą daugelis žvėrių iškeliauja į laukus – javai jau išplaukę, greitai jų varpose grūdai bus patys skaniausi. Kitiems javuose labai patogu slapstytis, nes čia nepuola kraujasiurbiai vabzdžiai.

Tokiose vietose gausu ir paukščių. Rytais ir vakarais iš vasarojaus atplaukia tylus putpelės plyksėjimas, dar vis griežia griežlės. O lauko keliuko smėlyje prausiasi kurapkos. Greitai matysime jas kartu su pulku mažučių jauniklių. Jiems užaugti nelengva, nes jų tyko varniniai paukščiai, lapės, mangutai.

Kurapkų mūsų laukuose negausu – mes manome, kad jų populiacijas retina sunkios, giliasniegės žiemos ir plėšrūnai. Tačiau ne mažiau svarbi ir žemė ūkio technika, šienapjovės, sunaikinančios lizdus ir perinčius paukščius. Tokio konflikto galėtų nebūti, jeigu mūsų laukai būtų atskirti kultūringam ūkiui būdingomis želdinių juostomis – jose perėtų ne tik kurapkos, bet vaikus vestų kiškiai, perėtų daug paukščių giesmininkų. Čia kauptųsi drėgmė, taip reikalinga javams, o žiemą ilgai užsilaikytų sniegas, pavasarį ilgai išsaugantis drėgmę.

Liepos pradžia mus vis labiau artina prie vasaros vidurio. Žinome, kad diena jau trumpėja. Tačiau neskubinkime vasaros, džiaukimės ja, prasmingai sutikime ir palydėkime kiekvieną jos dieną.