Na, ji ne tik apčiuopiama. Ji juntama ir regima. Net girdima, nes šaltuko sustingdytas sniegelis ir ledelis taip smagiai krukši po kojomis. Artėjant prie vasario vidurio, šios patirtys yra lyg ne savo laiku. Tačiau iš tikro viskas yra gerai. Žiemiški orai žiemą – taip pat.

Dėl žiemos šokčiojimų, dėl atšilimo buvo atidėtos prieš savaitę turėjusios vykti žirgų lenktynės Dusetose. Dabar joms išaušo gera diena. O žvejams, jau beprarandantiems viltį mėgautis žvejyba nuo ledo, ji vėl atgimė. Taigi ten, kur ledas sutvirtėjo ir yra storesnis kaip 7–10 cm, žvejoti galima.

Tiesa, užsimiršti nelinkime, nes ledo prigimtis vienokia, o srovės, iš dugno kylantys šaltiniai, upelių tėkmės ir daug kitų veiksnių gali stipriai paveikti jo storį ir charakterį. Taigi, būkime drąsūs, bet sykiu – protingi ir atsargūs!

Žvejai žino visus apribojimus, terminus, kada ir ką galima gaudyti. Dabar visų svajonėse stintos. Tiesa, prieš savaitę Stintapūkio šventėje Nidoje ir jūs tikriausiai stebėjotės žvejais, kurie savo mėgstamas žuveles gaudė meškerėmis nuo kranto ar molo.

Ką darysi, jei ledo nėra, tenka taip. Tik nežinia, ar taip jie ką sugavo...

Įdomu, ką reiškia ta Stintapūkio šventė? Žinote tik tiek, kad ji skirta stintoms ir stintauti?

Pūkis – tai pūgžlys, šiaip jau žvejų visai nevertinama spygliuota didgalvė žuvis. Išmanūs žvejai iš jų verda skanią žuvienę, bet kiti pūgžlio net neima.

Bet ne šiaip sau stintoms. Nuo seno nerijos žvejai žuvis į pašautus po ledu tinklus viliodavo ypatingu muzikiniu instrumentu: į eketę įleidę vieną lentos galą, kitą galą ritmiškai daužydavo pagaliais, sau taktą skaičiuodami ir kartodami: „stinta – pūki, stinta – pūki...“ Žuvys pajausdavo vandenyje sklindančias garsines bangas, artėdavo prie eketės, sukdavo ratus ir pakliūdavo į tinklus...

Viskas lyg ir aišku. Kas yra stinta – žinome. O kas tas „pūkis“?

Pūkis – tai pūgžlys, šiaip jau žvejų visai nevertinama spygliuota didgalvė žuvis. Išmanūs žvejai iš jų verda skanią žuvienę, bet kiti pūgžlio net neima.

Vadinasi, kartojimas „stinta – pūki“ reiškia tą patį, ką ir „stinta – pūgžly“...

Mums visiems įdomu, kokios žinios perduodamos medžiotojams. Visų pirma, pasibaigė visų elninių žvėrių medžioklė, į jų namus ateina ramybė. Šernų medžioklės trunka visus metus. Bebrus dar leista medžioti iki balandžio vidurio, lapes ir mangutus – visus metus.

Beje, ir medžiotojai, ir miestų administracijų darbuotojai turi žinoti, kad kovų ir pilkųjų varnų populiacijos gausos reguliavimo priemonės gali būti vykdomos iki kovo 1 dienos. Todėl jau dabar reikia tuo rūpintis, ypač tiems, kas planuoja reguliuoti kovų kolonijų vietų pasirinkimą.

O tam visai nereikia naikinti paukščių, nes tai nieko nelemia. Tereikia leisti jiems kurtis ten, kur jų kolonijos nekelia problemų, pavyzdžiui, parkuose, skveruose, kapinių medžiuose...

Prieš savaitę buvo pranešta, kad iš šio sezono limito likę nesumedžioti du vilkai. O pagal paskutinius pranešimus, kaip tik praeitą savaitgalį situacija pasikeitė: vienas vilkas sumedžiotas Panevėžio rajone, kitas – Kelmės. Taigi, vilkų medžioklės sezonas baigėsi.

Tačiau pati vilko populiacijos būklė, šių žvėrių poveikis žemės ūkiui, naminiams gyvūnams, pagaliau – gausos įvertinimo ir jos reguliavimo būdai tebėra aktualūs. Negalime savęs raminti, kad dabar lyg ir viskas aišku. Praeis geras pusmetis, ir vėl turėsime spręsti, pasirinkti, kaip elgtis.

O kaip tą daro kitos valstybės? Štai teko skaityti, kad Norvegijoje priimtas sprendimas išnaikinti didžiąją vilkų populiacijos dalį, nes šie žvėrys ten baigia išnaikinti šiaurinius elnius ir daro didelę žalą naminiams gyvuliams.

Šis sprendimas neliko be visuomenės atgarsio. Tačiau neseniai atidžiai skaičiau vokiečių medžioklėtyrininko straipsnį apie šioje valstybėje gausėjančius vilkus. Vokiečiams vilkas – tik iš pasakų žinomas žvėris, jie čia negyveno bent porą šimtmečių.

Dabar vilkai plinta ir susiduria su visai nebaikščiais naminiais gyvuliais, su vilko nepažįstančiais šunimis, pagaliau – su įstatymais, kurie neleidžia reguliuoti šių žvėrių gausos. Patys vokiečiai dar nesuprato, ką jie turi daryti. O tuo metu vilkų gausėja...

Tačiau vilkai gamtoje nebūtinai kelia problemas. Kartais žmonės, net patys medžiotojai, kuriems suteikta ypatinga galimybė reguliuoti gausą ir naudotis gyvybę atimančiu ginklu, gali sukelti tokių problemų. Štai vienas atvejis, apie kurį tiesiog negalima nepasakoti.

Taigi, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos apsaugos inspektoriai kartu su kolegomis iš Kauno išaiškino kauniečius medžiotojus, kurie Radviliškio rajone neteisėtai sumedžiojo ir išdorojo briedžio patelę. Dviem medžiotojams surašyti protokolai ir gresia ne tik nemenkos baudos, bet ir teisės medžioti atėmimas, automobilio ir ginklo konfiskavimas, taip pat teks atlyginti gamtai padarytą žalą.

Visi įvykiai klostėsi taip: gyvosios gamtos apsaugos inspektoriai sausio pabaigoje per reidą, tikrindami medžioklės plotus, Radviliškio rajone, „Šušvės“ medžiotojų būrelio medžioklės plotuose, Pagomerčių miške, aptiko išdorotos briedės liekanas. Buvo pradėtas tyrimas ir įtarimai krito ant medžiotojų iš Kauno, kurie sausio 20 d. Radviliškio rajone dalyvavo varyminėje medžioklėje. Buvo kreiptasi pagalbos į Kauno kolegas ir šie apklausė įtariamuosius.

Paaiškėjo, kad tuo metu nemedžiojamą, licencijuojamą gyvūną – suaugusią briedžio patelę – sumedžiojo medžiotojas jam priklausančiu kombinuotu medžiokliniu šautuvu. Medžiotojai tuo metu galėjo medžioti tik antramečius patinus ir jauniklius. Neteisėtai nušautą briedžio patelę jis paliko ir į Pagomerčių mišką su kolega, „Šušvės“ medžiotojų būrelio medžiotoju, grįžo jau kitą dieną.

Vyrai nušautą briedžio patelę išdorojo, mėsą susikrovė į automobilį, o liekanas paliko miške. Kad nekiltų įtarimų pervežant, vyrai panaudojo turėtą briedžio patino licenciją ir į medžioklės lapą įrašė jos duomenis.

Už tokius nusižengimus medžiotojams pareigūnai surašė protokolus ir surinktą medžiagą perduos teismui. Iš medžiotojų atimti medžiotojų bilietai ir šautuvas. Už gyvūno, kurį sumedžioti turintis teisę medžioti asmuo (medžiotojas) neturi teisės, sumedžiojimą arba neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimą ar dorojimą administracinių nusižengimų kodeksas numato baudą iki 1800 eurų.

Be to, už šį pažeidimą numatomas ginklo bei transporto priemonės konfiskavimas ir teisės medžioti iki penkerių metų atėmimas. Taip pat medžiotojams teks atlyginti daugiau kaip 3500 eurų žalą, padarytą gamtai.

Net nežinau, kaip galima vadinti tokius veiksmus. Tik medžiokle, medžiojimu to nepavadinsi, kaip ir tų vyrų, pražudžiusių briedę, negali vadinti medžiotojais...

O kranklys pro akis nepraleis surasto negyvo žvėries, jis tikrai atras ir brakonieriškos medžioklės vietą. Dabar žinome, kad kranklių pasaulyje bręsta vestuvių nuotaikos, kad jie tuoj ims daugiabalsiai krunksėti, vartytis ore. Kai nuotaikos padvelkia pavasariu ir vestuvėmis, ar gali elgtis kitaip?

Juodos kranklio plunksnos lyg ir ne žiemai skirtos. Nors... Kai pašviečia saulė, jos spinduliai juodą apdarą sušilo.

Gamta yra čia pat, visur. Ir tas žvirbliukas mūsų kiemo krūmuose, ir medžiai lauko gale, net varna medžio viršūnėje yra aplinka, gamta, su kuria gyvename ir esame už ją atsakingi.