Instituto entuziastė

Pirmą kartą  surengtuose Metų medžio rinkimuose nugalėjo Zarasų rajone augantis Stelmužės ąžuolas. Tai ne tik seniausias – daugiau kaip 1 000 metų – Lietuvos ąžuolas. Jis jau tapo šalies simboliu. Iš Stelmužės ąžuolo gilių išaugintas ne vienas medis.  Dar įdomesnis procesas vyksta Girionyse įsikūrusiame Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Miškų institute.

Šio instituto Miško augalų biotechnologijų laboratorijai vadovaujanti dr. Sigutė Kuusienė, nepaisydama buvusių nesėkmių, šioje laboratorijoje kantriai kuria Stelmužės ąžuolo kloną. Būtent čia šiuo metu jau galima pamatyti, medicininiais terminais kalbant, Stelmužės ąžuolo kamienines ląsteles, kurios gal po metų, gal po dvejų turėtų regeneruoti ūglius.

Klonavimo svarba

Nuo ląstelių paėmimo iš Stelmužės ąžuolo šakelės pumpurėlio iki tų ląstelių daugiau kaip 1 000 kartų įvairiose terpėse besikartojančio atsinaujinimo ciklo pabaigos, kol rasis ūgliai, – ilgas, beveik dešimtį metų trunkąs kelias. Jį labai apsunkino įspūdingas medžio amžius. Dėl šios priežasties Stelmužės ąžuolas labai sunkiai saugo savyje dauginimosi informaciją, jo ląstelės atsinaujina tik šakų pumpuruose. Be to, medis yra apniktas įvairių rūšių dumblių, grybų, samanų, infekcijų, todėl labai sunku gauti sterilią jo audinių kultūrą.

"Nepaisant minėtų kliuvinių, laboratorijoje jau seniai gyvybės požymius mėgintuvėliuose rodo paimtos ląstelės iš ąžuolo pumpurėlio. Jei pavyktų iš jų sėkmingai išauginti Stelmužės ąžuolo kloną – identišką dabartiniam ąžuolų patriarchui, man būtų didžiulė sėkmė, laimė. Juk, visų pirma, man šis ąžuolas yra Lietuvos, jos kantrybės, gyvybingumo simbolis, o antra, dar niekam Europoje nėra pavykę klonuoti tokio amžiaus ąžuolo", – pasakojo dr. S.Kuusienė.

Ilgaamžio genų ypatumai

Pasak pašnekovės, jei nesutriks ąžuolo klonavimo procesas, reikalaujantis daug kantrybės, žinių ir mokslininkės pasiaukojimo, Lietuva turės daugybę Stelmužės ąžuolui identiškų ąžuolų. Iš šio ąžuolo gilių išauginti stelmužiukai – mokslininkė išaugino jų dvylika – turi tik 50 proc. Stelmužės ąžuolo genų.

S.Kuusienės bandymai sukurti identiškus Stelmužės ąžuolui genus turinčius medžius svarbūs ir tuo, kad tokių senų medžių genetika yra labai įdomi, sukaupusi ilgaamžiškumo, atsparumo neigiamoms aplinkos sąlygoms genų. Tad galima tikėtis, kad klonuoti medžiai bus tokie pat ilgaamžiai kaip ir jų pirmtakas. Be to, Lietuvoje yra 26 gamtos paminklai, kurių ne vieno genetiką mokslininkė galėtų atkurti, juos klonuoti, tačiau tam reikėtų kitų pajėgumų, lėšų, suinteresuotų institucijų rimtos paramos. Tačiau mokslininkei labiausiai rūpi Stelmužės ąžuolo klonavimo sėkmė, šio Lietuvos ąžuolo galiūno kopijų likimas.

Ką reikėtų paaukoti?

Atrodo, kad šiandien tik vienintelei mokslininkei terūpi Stelmužės ąžuolo klonavimo sėkmė. O juk Kauno ąžuolynas ir kuri nors Kauno rajonui svarbi ąžuolų augimvietė garantuotai galėtų didžiuotis savais tikrais Stelmužės ąžuolais. Beje, šis ąžuolas galėtų tapti ir Europos medžiu. Juk Stelmužės senolis dabar išsiskiria iš kitų Europos gamtos senolių ne tik klonavimo procesu, bet ir pasakojimais, padavimais, kurie žymi jo, vešėjusio net ir Mindaugo laikais, istorinius gyvenimo tarpsnius.

Pasakojama, kad jo drevėje buvo rasti Napoleono kareivio griaučiai su išlikusiu prancūzišku šautuvu, kad per šią drevę galima patekti į požemių pasaulį. Padavimai byloja, kad šalia šio ąžuolo buvęs pagonių aukuras, kad čia žyniai aukodavo dievaičiui Perkūnui ožius, rugius, midų.