Lietuvos giriose gyvenančių pelėdų patinėliai leidžia įvairius melodingus garsus, o patelės išraiškingais balsais pasigirti negali. Taip LRT.lt teigė gamtininkas Andrejus Gaidamavičius, kuris su portalo skaitytojais pasidalino ir savo padarytu vaizdo siužetu su žvirbline pelėda.

– Kiek rūšių pelėdų gyvena Lietuvoje?

– Pradedame skaičiuot nuo mažiausiųjų – žvirblinė pelėda, lututė. Giminingos pelėdos – mažasis apuokas ir balinė pelėda, taip pat gana panašios – naminė ir uralinė. Arti žmogaus gyvenančios pelėdos – liepsnuotoji pelėda ir pelėdikė. Viešnios iš Šiaurės, kurios į Lietuvą atskrenda tik žiemoti, – laplandinė, baltoji ir raiboji pelėdos. Rūšis „su klaustuku“ – apuokėlis, kuris šalyje retai girdimas, nes jo garsas labai primena katino kniaukimą. [...] Tik  retais atvejais pavyksta išgirsti apuokėlį, o pamatyti Lietuvoje turbūt dar niekam nėra tekę.

Na, ir pats stambiausias iš visų Lietuvoje gyvenančių pelėdinių paukščių – didysis apuokas. Iš viso – 12 rūšių.

– Kur Lietuvoje labiausiai paplitusios pelėdos?

– Priklauso nuo rūšies. Mano gimtajame krašte – Labanoro girioje – daugiausiai gyvena mažosios pelėdos: žvirblinė ir lututė. [...] Į Raudonąją knygą neįtrauktos pelėdos – naminė, mažasis apuokas – dažnai sutinkamos beveik visoje Lietuvoje. Ypač reta rūšis – didysis apuokas – nuo seno žinomas kaip „Dzūkijos paukštis“.

Lietuvos gamtos fondas vykdo tokį projektą, kurio metu nelaisvėje gamtininkai veisia didžiuosius apuokus ir bando juos apgyvendinti laukinėje gamtoje. Paukščiams primontuojami radijo siųstuvai – taip mokslininkai seka, kaip apuokai keliauja. Kadangi tai yra žmonių užauginti paukščiai, jie gana jaukūs ir dažnai matomi prie sodybų.

Biržų giria garsėja uralinėmis pelėdomis. [...] Naujausiais duomenimis, ten jų gyvena apie 14 porų. Biržų giria ypatinga tuo, kad ten buvo aptiktos beveik visų rūšių pelėdos. Kaip ir visada, neaišku dėl apuokėlio [...] Ne taip seniai šioje girioje buvo nufotografuota ir laplandinė pelėda.

Ne visos pelėdos yra naktinės. Antai šiaurinės pelėdos (baltoji, raiboji, laplandinė) dažniau medžioja dienos metu.

– Ką Lietuvoje gyvenančios pelėdos veikia žiemą? Ar jos gyvena tokį patį aktyvų gyvenimą kaip ir šiltuoju metų laiku?

– Taip. Pelėdos daugiausiai minta graužikais, kurie taip pat aktyvūs žiemą. Jos turi ypač jautrią klausą. Žmogaus širdies dūžius naminės pelėdos girdi ir per 25 metrus! Taigi jos krenta į sniego paklotę kaip tik toje vietoje, kurioje yra peliukas. [...]  Taip pat pelėdos neskrenda žiemoti į šiltus kraštus. Tik kai kurios žiemos metu pasitraukia kiek piečiau. Kaip ir minėjau, žiemą jų Lietuvoje net padaugėja, nes atskrenda viešnios iš Šiaurės.

– Kada pelėdos peri?

– Maždaug nuo kovo vidurio. Pelėdų kiaušiniai – ypatingi. Jie yra ne ovalūs, o apvalūs – kaip teniso kamuoliukai. Tuo skiriasi nuo visų kitų paukščių.

Kaip ir visi plėšrieji paukščiai, pelėdos deda nedaug kiaušinių. Pavyzdžiui, lututės deda po 4–5 kiaušinius, o didžiosios pelėdos turi tik po 2 jauniklius.

– Ar ir motina, ir tėvas prižiūri pelėdžiukus, ar tik vienas iš tėvų?

– Prižiūri abu. Pelėdų jaunikliai labai daug lesa. Vien motina nespėtų atgabenti pakankamai maisto.

– Per kiek laiko pelėdžiukai tampa savarankiški?

– Priklauso nuo rūšies. Dažniausiai – per kelis mėnesius. [...] Mažieji apuokai užima kranklių lizdus, lututės arba žvirblinės pelėdos peri uoksuose. Didieji apuokai lizdus suka ant žemės, ant didesnio kupsto, todėl jų kiaušinius dažnai suėda šernai. [...] Kol pelėdžiukų pūkai dar nenukritę, jie jau ima šokinėti nuo šakos ant šakos. Po to susiformuoja plasnojamosios plunksnos, ir jaunikliai gali skraidyti nuo medžio į medį. O rudeniop pelėdžiukai jau pakankamai gerai skraido ir tampa savarankiški.

Pelėdinių paukščių plunksnos yra ypatingos. Jos turi itin švelnius galiukus, todėl skrisdama pelėda nesukelia nė menkiausio garselio.

– Dažniausiai žmonės galvoja, kad pelėdos tik ūbauja, tačiau išties jos skleidžia daug skirtingų garsų. Kam jie būna skirti?

– Patys gražiausi garsai yra tuoktuvių. Ūbavimus, švilpavimus ir t.t. girdime nuo vasario mėnesio. Vis dėlto dažniausiai girdime patinėlių balsus. Pagal tai gamtininkai ir ornitologai skaičiuoja, kiek toje teritorijoje gyvena porų.

Patelių balsai labai neišraiškingi – kvaksėjimai, kreksėjimai... Ir visi labai panašūs.

Štai, pavyzdžiui, uralinės pelėdos patino žemi balso tonai girdimi net per kilometrą. Na, o smulkesnės pelėdos labai melodingai švilpauja.

– Ar pelėdos visada gyvena poromis? Ar keičiasi partneriais?

– Partneriai pastovūs. Aišku, kai to partnerio netenka, iš to didelių problemų nedaro – susiranda kitą. [...] Beje, pastovius partnerius turi dauguma plėšriųjų paukščių.

– Vaizdo siužete užfiksavote žvirblinę pelėdą. Sakykite, ar ją sunku pamatyti žmonėms?

– Tikrai ne. Ten, kur jos gyvena, šios pelėdos žmogų prisileidžia pakankamai lengvai. [...]Išgirdę jos garsą, prie pelėdos galima prieiti per 20–30 metrų. Galima ir paprovokuoti – į mobilųjį telefoną įsirašyti patinėlio švilpimą. Taip patinėlius prisiviliosite dar arčiau, nes jie girdės tą garsą ir nervinsis – atsirado naujas konkurentas. Jie labai gina savo teritoriją. [...] Žinoma, piktnaudžiauti tuo nederėtų.

– Kuri Lietuvoje gyvenanti pelėdų rūšis jums yra pati mieliausia?

– Širdžiai mieliausia Labanoro giriose gyvenanti lututė. Tai – labai graži, nedidelė pelėda. Ir jos balso miela klausyti. Gamtininkai sako: „Lututė lutuoja – lu tu tu“. [...] Būtent lututės labiausiai patinka daugeliui ornitologų. [...] Antai Bronius Šablevičius yra apie lututes parašęs disertaciją ir išleidęs knygą „Lututė“.