Lietuvoje – vasara. Paskutinių dienų karštis tuo tiesiog neleidžia abejoti. Pagaliau sulaukėme meto, kuris turėtų ištrinti mūsų prisiminimus apie vėsią vasarą. Liepos karštis – sausas, neatlėgstantis naktį, tad galima suprasti, kodėl taip gražiai bręsta ir noksta javai, soduose šakas svarina obuoliai.

Liepos pabaiga retai būna lietinga. Sakytum, gamta pati viską sudėlioja taip, kad geriau būtų ne tik žmogui, bet ir kiekvienam gamtos vaikui. Kol kas niekas nesako, kad karštis pabodo, kad jo per daug. Anksti sakyti, kokia bus likusi vasara, tačiau tikėtina, kad karščiai užtruks ilgai. Mes to nusipelnėme (bent patys taip galvojame).

Iš tikrųjų karščio reikia poilsiaujant ir darbus dirbant, bet labiausiai jis reikalingas gamtai. Nors ankstyvosios vasaros žiedai jau nubiro, tačiau šiluma būtina sėkloms brandinti. Jos labai reikia ir dabar žydintiems augalams bei vabzdžiams, laukiantiems jų žiedų. Karštymečiu vabzdžiai labai aktyvūs, tad kiekvienam žiedyne iš karto gali pamatyti bent keletą jų rūšių. Šiuo metu ypač gausu įvairių bitinių vabzdžių – bent 10–15 rūšių kamanių, pavienių bičių. Jos gali būti nepanašios į mūsų laikomas namines bitutes – daug mažesnės, kitų spalvų, tačiau jų misija gamtoje tokia pati: apdulkinti žiedus, užtikrinti augalų derėjimą.

Beje, nors šią vasarą laikome visai neprasta, tačiau augalų, bitinius vabzdžius masinančių nektaru, pertekliaus nėra. Dabar kaip niekada įsitikini, kad prie namų ar šiaip laisvame žemės plote verta pasėti ir turėti raudonėlių, čiobrelių, melisų, juozažolių, facelijų, barkūnų – mums ir bitiniams vabzdžiams naudingų augalų. Vabzdžiai iš jų rinks nektarą, mes prisirinksime, prisidžiovinsime žiedų arbatoms ir prieskoniams.

Vasaros viduryje prasidėjo vėžiavimo sezonas. Vėžių gaudymas visais laikais buvo kaimo vaikų ir senelių užsiėmimas. Dabar tą sau priskiria visi. Lietuvoje nuo seno gyveno vienintelė vėžių rūšis – plačiažnypliai. Prieš 200 metų pradėjo plisti mažiau ūkiškai vertingi siauražnypliai vėžiai. Jie ir buvo vėžiavimo objektas. Beje, kažkada vėžiai iš Lietuvos netgi buvo eksportuojami. Jų sugaudavo nemažai.

Dabar vėžių Lietuvos vandenys pagausėjo, bet ne vietinių, o iš Šiaurės Amerikos atkeliavusių invazinių rainuotųjų ir žymėtųjų. Šios rūšys labai vislios, jos nustelbia vietinius vėžius, perneša jiems pavojingas ligas. Vėžiauti Lietuvoje galima turint mėgėjo žvejo bilietą, galima naudoti penkis bučiukus ar samtelius. Draudžiama sugauti daugiau kaip 50 vietinių rūšių vėžių, draudžiama gaudyti mažesnius kaip 10 centimetrų ilgio vietinius vėžius. Toks ribojimas netaikomas invazinėms rūšims. Besiruošiantiems vėžiauti patariama naudotis principu – gaudyti tik invazinius vėžius. Taip padėsime gamtai, o malonumas bus toks pat.