– Kai gyvenote Lietuvoje, pati save vadinote mezgėja chuligane. Ar toji definicija galioja ir Anglijoje?

– Šimtu procentu. Ir net visu tūkstančiu. Savo klientes aš girdžiu, bet visuomet prie užsakymo pasidedu žvaigždutę, kuri reiškia "padarysiu savaip". Ir tai – su pačia giliausia pagarba joms, kurios žino, jog jei ėmiausi užsakymo, tai atliksiu jį tobulai.

– Likote tokia pati valiūkiška akiplėša, su nepajudinamai tvirta nuomone, Mildos Bordeaux darbo kodeksu, begaliniu reiklumu sau... O koks dabartinis jūsų pasaulis?

– Puikus. Buvo laikas, kai trejus metus gyvenau tarp Anglijos ir Lietuvos. Paskui metus gyvenau Londone, kol galų gale persikrausčiau į Kembridžą. Ten be galo žalia ir intelektuali aplinka. Daug viešų parkų, kuriuose vaikščioja… tikrų tikriausios karvės (juokiasi). Kembridžo karvės – taip mes jas su sūnumi vadiname ir visąlaik pravažiuodami mojame.

Dar vienas svarbus faktorius – ramybė, kuri tapo mano esmine filosofija. Žengiu porą žingsnių nuo namų, ir prieš mano akis atsiveria nuostabūs laukai. Per juos padaryti viešieji takai, kuriais gali eiti nesustodamas tūkstančius mylių. Paskui prisėsti pailsėti ant vieno iš memorialinių suoliukų, kurių irgi begalinė gausybė. Visur – vidury laukų, miškų, pievų... Anglai su savo šuneliais eina pasivaikščioti tiesiog vidury darbo dienos. Ir aš, jei tik ištaikau minutėlę, prisijungiu.

Milda Bordeaux.

– Taip romantiškai šnekate apie kitą kraštą, o Lietuva – kuo ji neįtiko? Kodėl pabėgote ir kol kas nė neketinate grįžti?

– Jei atvirai, dar gyvendama Lietuvoje, vos metusi ekonomistės darbą ir pradėjusi megzti, įklimpau į labai nemalonią istoriją. Mane persekiojo viena moteris. Ji įsivaizdavo, kad aš pavogiau jos gyvenimą. Apie tą moterį nežinojau nieko, tik vėliau gavau informacijos, jog ji yra vieno miesto mero dukra. Ji ir mašiną mano buvo subraižiusi, ir padangas pradūrusi daugybę kartų... Teko kreiptis į policiją, kuri kaskart reaguodavo labai valdiškai ir protokoliškai – jie nieko negali daryti. Man tebuvo pasiūlyta blokuoti šią damą feisbuke. Policininkai juokavo, jog tai pirmasis holivudinis persekiojimo atvejis Lietuvoje. O man tame siaube reikėjo gyventi. Tas nesaugumo jausmas turbūt ir lėmė, kad nebenorėjau likti šalyje, kurios įstatymai tokie abejingi jos pačios piliečiams. Paskui prie noro išvykti prisidėjo ir tobulėjimo troškimas, laisvė keliauti.

– O kaip, apsisprendus išvykti, buvo su anglų kalba – ar pakankamai gerai ją mokėjote?

– Barjeras yra kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Jei nori jį turėti dėl bet ko: kalbos, kūno sudėjimo ar kitų dalykų, – tikrai turėsi. Kadangi aš jokių barjerų turėti nenorėjau, tai jų ir neturėjau (kvatojasi).

– Teko girdėti ir matyti keliaujant, kad anglai nelabai rūpinasi savo išvaizda, daugelis kenčia nuo antsvorio. Kaip jums – su visa Mildos Bordeaux kasdiene elegancija – pavyko prie to priprasti?

– Aš net šuniuką vedžioju lūpas pasidažiusi. Vakar vakare sūnus manęs klausia: "Mam, ar tau būtina puoštis tamsoje vedžiojant šunį?". "Taip, būtina!" – sakau jam. Kaip į mane reaguoja kaimynai? Puikiai. Pasakysiu jums, kad aš gyvenu tokioje "auksinėje razinoje". Čia be galo graži aplinka ir labai faini žmonės. O taip yra toli gražu ne visur. Kai kurias Kembridžo vieteles net rodžiau sūnui, pusiau juokais, pusiau rimtai sakydama: nesimokysi – atvešiu tave kelioms valandoms čia pabūti! Svarbiausia, kad toje mūsų "auksinėje razinoje" yra labai saugu. Kai prasidėjo karantinas, visa mūsų rajono bendruomenė išleido pagalbos laikraštį, sukūrė pagalbos grupę, maisto banką (nors ir taip jų egzistuoja tūkstančiai). Žmonės priešais namus išnešdavo dėžes su nenaudojamais daiktais ir užrašais: "Help yourself. It’s free." Kaimynai ypač draugiški ir netgi palaisto mano gėles mums išvykus.

Nepatikėsit, kokius beribius savišvietos horizontus atveria mezgimas. Tikra Dievo dovana turėti darbą, kurio metu gali pažinti muziką, istoriją, filosofiją, psichologiją. Tik reikia susirasti atitinkamą audioknygą.

– Per tuos metus jau spėjote pažinti ne tik savo kaimynus, bet ir kitus anglus. Kokie jie?

– Na, dauguma Kembridžo anglų yra apsėsti irklavimo, bėgimo ir dviračių sporto. Kembridžas garsėja didžiausiu dviračių parduotuvių ir jų taisyklų skaičiumi. Be to, ir pačių dviratininkų čia gausybė. Dažniausiai anglai priklauso keliems klubams ir labai aktyviai dalyvauja jų veikloje. Ypač daug Kembridže yra golfo klubų ir golfo laukų. Jų rasite prie beveik kiekvieno, nors ir mažesnio kaimelio. Taip pat daug ir teniso kortų, kuriais naudotis gali visi. O dar anglai dievina futbolą ir kriketą.

– O anglės – ar joms patinka jūsų pūkuoto šilko suknelės? Ar geidžia turėti bent vieną savo garderobe?

– Kalbant apie anglų rengimosi stilių? Hmm... Jie vertina patogumą visose gyvenimo situacijose ir yra absoliučiai ištikimi angliškiems prekių ženklams. Kartais kai kurių apsmukę drabužiai gali sudaryti tokį įvaizdį, lyg anglams nesvarbu, kaip jie atrodo. Netiesa. Greičiausiai tai tik laisvesnio stiliaus drabužiai iš tų pačių šimtmečius menančių mados namų. Lojalumas čia nėra viešinamas – jis tiesiog natūraliai įgyvendinamas. Todėl jei kokia anglė sugalvoja pasirinkti Mildos Bordeaux pūkuoto šilko suknelę – tai drąsu ir nauja. Galiu kirsti lažybų, jog keliaudama į žirgų lenktynes ji greičiausiai paliks ją kaboti spintoje. O gal ir ne (juokiasi).

– Galbūt žmogui, neturinčiam nieko bendro su mezgimu, galėtų atrodyti, jog pūkuoto šilko megztinių karalienei emigruoti į kitą šalį su visu verslu daugiau negu paprasta – tik įsimetei į lagaminą virbalus, keletą moherio ritinėlių, ir pirmyn. O kaip iš tiesų?

– Nėra lengvų darbų gyvenime. Jei dirbi sąžiningai, visą save atiduodi kūrybai, įsiklausai į žmogų, įsigilini į jo poreikius, gyvenimo stilių, mėgstamas spalvas – na, kas čia gali būti lengva?! Mezgimas yra be galo ilgas darbas. Per dieną jis gali užtrukti net iki 20 valandų. O kur laikas asmeniniam gyvenimui? Tos, kurios pasirinko mezgimą, visada jaus įtampą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Aš net nežinau, kas yra televizorius. Tiesą sakant, jis stovėjo, bet gal visą dešimtmetį net į rozetę nebuvo įjungtas.

– Ar mezgant jums reikalingas fonas ausims?

– O taip. Muzika arba audioknyga. Tuoj pasakysiu, kodėl. Kai persikrausčiau gyventi į Angliją, buvau sau prisiekusi, kad daugiau nebemegsiu. Turiu ekonominį išsilavinimą ir – vau! – save vertinu labai aukštai. Bet manęs nebepaleido klientės, jos sakė: "Gerai, daugiau nebemegzk, bet man paskutinei dar ką nors sukurk…" Tuomet aš iškėliau joms sąlygą: jei norite, kad megzčiau, pasikliaukite manimi. Leiskite man tai daryti savaip. Aš noriu megzti rūbą taip, kaip pati jį įsivaizduoju. Ar sutinkate gauti nežinia ką? – klausiau jų. Ir jos sutiko (juokiasi). Taigi maždaug valandą aš kalbuosi su užsakove apie tai, ko jai šiuo metu reikia labiausiai. Bandau įsiklausyti į jos norus, gyvenimo būdą. Kadangi daugumą jų pažįstu beveik asmeniškai – problemų nekyla. O paskui panyru į kūrybą, būtinai su garsiniu fonu.

– Kiekvienas amatas paprastai teikia ne tik džiaugsmą, moralinį pasitenkinimą, bet pareikalauja ir kažkokios fizinės duoklės iš savo šeimininko. Kokią duoklę pati mokate už kasdienį mezgimą?

– Akys dar mato, pirštų sąnarių neskauda. Žodžiu, kūno dalys dar kol kas negenda (juokiasi), bet nuvilia nervų sistema. Esu be galo atsakinga. Jei kažką darau, tai turiu padaryti gerai. Ar galite įsivaizduoti, kokia atsakomybė, kai siunti moteriai mezginį, kurio ji akyse nėra mačiusi ir net neįsivaizduoja, ką gaus?! Laimei, turiu tą vidinę intuiciją pataikyti, ko žmogus nori. Žinau daugybę atvejų, kai mano mezginį moteris dėvi metų metus. Bet toji atsakomybė mane tarkuoja. Kartais norėčiau labiau atsipūsti. Nes per protą ateina ir fizinis nuovargis...

– Yra tokia lietuvių liaudies patarlė, kad batsiuvys paprastai vaikšto be batų. Ar tai reikštų, kad Milda Bordeaux savo drabužinėje neturi nė vieno pūkuoto šilko megztuko, suknutės ar šalio?

– Ne, šita patarlė man netinka. Aš turiu mezginių, bet tyčia vengiu juos nešioti, nes labai pritraukiu aplinkinių dėmesį. Kadangi man nebereikia plušėti dėl jokio – natūralaus ar dirbtinio – įvaizdžio, tai Kembridže aš rengiuosi taip, kaip noriu. Ir apskritai gyvenu čia, kaip anglai sako, "the present" – dabartyje. Toje mano dabartyje egzistuoja keturios spalvos. Viena iš jų (ir man pačiai labai netikėtai) yra… blanki rožinė. Kai pradėjau ja domėtis, pasirodė, jog ilgą laiką ši spalva buvo karališka, ir tik karalienės turėjo teisę dėvėti rožinės spalvos drabužius. O kadangi aš gyvenu Karalystėje ir vadinu save mezginių karaliene – tai todėl mano garderobe jos yra tikrai daug.

– Kai dar blaškėtės tarp Anglijos ir Lietuvos, mėgote kurti rekordinio dydžio mezginius. Kad ir Lietuvos šimtmečio proga jūsų sukurta trispalvė suknelė, į kurią sumezgėte net 7,5 km aukštos kokybės vilnos siūlų. Gal esate ką nors panašaus numačiusi 2020-ųjų metų pabaigai?

– 2020-ųjų projektas – apmegzti medžiai Trakuose, mat šiais metais Trakai paskelbti Lietuvos kultūros sostine. Kiti mano projektai gyvena tik mintyse, nes labiau už viską dabar noriu mėgautis laisve, ramybe. Kiekvieną rytą atsikėlusi savęs paklausiu: tai ko norėtum šiandien? Ir kaskart atsakau vis tą patį – ramiai kurti ir tobulėti. Nepatikėsite, kokius beribius savišvietos horizontus atveria mezgimas. Tikra Dievo dovana turėti darbą, kurio metu gali pažinti muziką, istoriją, filosofiją, psichologiją ir kt. Tik reikia susirasti atitinkamą audioknygą. O vieną rytą prabudusi nusprendžiau, kad mažokai žinau apie mėgstamiausią Shiraz vyną… Taigi ėmiau, ir viską apie jį išklausiau.

– Gal ir patikėčiau, jog mezgimas – intelektualus darbas, leidžiantis drauge ir tobulėti, jei paaiškintumėt man, kaip dirbdama du darbus įsigudrinate nesupainioti akių skaičiaus?

– Turiu atsižvelgti į tai, kokį darbą ruošiuosi dirbti. Jei jis reikalauja susikaupimo, akių skaičiavimo – tuomet renkuosi muziką. Bet kokiu atveju, ką bepasirinkčiau, ištikimiausios mano bendrakeleivės yra ausinės. Turiu jų visokių spalvų, derinu prie visokio savo garderobo. Kokia kalba klausausi? Pusę per pusę, bet girdėti lietuvišką šneką kur kas maloniau.

– Minėjote, jog jūsų trylikametis sūnus Benas taip pat moka megzti ir net yra pagelbėjęs rimtuose jūsų projektuose. Kaip jam sekasi pritapti Anglijoje?

– Tiesą pasakius, Lietuvoje jis buvo pakankamai žymios mamos sūnus, o Kembridže jis toks, kaip visi. Ir tai jam nelabai patinka. Tas žavus vaikinas norėtų visos įmanomos garbės, ypač jei ją būtų galima gauti einant lengviausiu keliu (kvatojasi). Jis jau įprato naudotis savo žavesiu ir, kaip anglai sako, viską gauti "for free". Bet vis dėlto... Benas man labai daug padeda megzti. Visos pūkuoto šilko juostelės yra megztos būtent jo. Ir numegztos tobulai gražiai. Mat esu be galo reikli ne tik sau, bet ir sūnui.

Šiuo metu jis mokosi net dviejose mokyklose – Vilniaus Ozo gimnazijoje nuotoliniu būdu ir Kembridžo mokykloje. Kodėl? Ogi todėl, kad seneliai (mano tėvai) taip nori. Jų tikslas – kad Benas turėtų lietuvišką išsilavinimą. Man tai be galo didelė našta. Nes auginant tokį pozityvų vaiką kiekviena diena man yra kaip iššūkis. Turiu nuolat jam įrodinėti, o kodėl dabar čia reikia daryti tuos namų darbus – tegul, lydekai paliepus, jam panorėjus – jie patys pasidaro!

Nuo mažų dienų diegiu sūnui, kad perskaitytų knygų skaičius yra gražiausias žmogaus rūbas, makiažas. Todėl kiekvieną šventą dieną jis privalo skaityti 20 min. angliškai ir tiek pat laiko – lietuviškai.

– Savo mezginiuose vis dar liekate ištikima moheriui su šilku. Sakykite, o kaip reikia jį prižiūrėti, kad pūkuotas šilkas būtų gražus kuo ilgiau?

– Taip, mano favoritas vis dar lieka pūkuotas šilkas. Neseniai pati skridau į Italiją ir iš ten parsivežiau ypatingų siūlų, kurių sudėtis – 70 proc. šilkas, o tik 30 – moheris. Tokios sudėties mezginių geriau neskalbti. Vilna nelinkusi priimti nešvarumų (aišku, kalbu ne apie tai, kai suknelę apsidrebiate koše ar padažu). Mano mintis apie tai, kad visai nebūtina tą mano kūrinėlį nuodyti skalbikliais. Vėjas kuo puikiausiai gali tą pūkuotą šilką iškedenti, išvėdinti, tik pakabinkite jį terasoje.

– Jei jau kadaise mezgimas, buvęs jūsų hobiu, tapo darbu, tai kokių širdžiai mielų užsiėmimų atradote gyvendama Kembridže?

– Negaliu nustoti keliauti. Mudu su sūnumi dieviname keliones automobiliu. Mėgstu vairuoti ir vairuoju daug. Kaskart stengiamės aplankyti vis naują vietą. Esu "National Trust" ir "English Heritage" klubų narė. Susimokėjusi nario mokestį aš gaunu didžiausią katalogą, ką galėčiau aplankyti ir kas priklauso nacionalinėms Anglijos istorijos, gamtos, kultūros vertybėms. Nariai turi ir dar vieną privilegiją: prie tų objektų gali parkuoti automobilį nemokamai (patikėkit, parkingai Anglijoje labai brangūs). Taigi su sūnumi laisvalaikiu tyrinėjame rūmus, sodus, parkus, miškus. Į jų kokybę anglai labai daug investuoja: prie kiekvieno, nors ir mažiausio objekto, yra informacinės lentos, kas tame miškelyje gyvena, kiek ąžuolų auga ir pan. Savaitgaliais tuose objektuose vyksta edukaciniai užsiėmimai tiek vaikams, tiek suaugusiems. Nuo pietų vaizdingus istorinius įvykius pasakoja istorikai. Beje, čia daug neatlygintinai dirbančių savanorių.

Nuo mažų dienų diegiu sūnui, kad perskaitytų knygų skaičius yra gražiausias žmogaus rūbas, makiažas. Todėl kiekvieną šventą dieną jis privalo skaityti 20 min. angliškai ir tiek pat laiko – lietuviškai. Ir jisai skaito. Abu daug skaitome. Aš irgi esu įsipareigojusi pačiai sau, kad nepriklausomai nuo to, kiek būčiau pavargusi, 10 min. per dieną turiu skirti knygai. Ir tų mano įsipareigojimų begalė…

– Betgi esate karalienė chuliganė savo karalystėje. Ar karalienei būtina taip save apkrauti visokiais įsipareigojimais?

– Tai žinoma. O kaipgi kitaip toji karalienė suvaldys savo aplinką, jei kažko nežinos, neišmanys (juokiasi). Mes su sūnumi turime kasdienę tradiciją: vakarais vedame šuniuką aplink savo "auksinę raziną". Kadangi tai trunka apie valandą, – ir pasportuojame, ir padiskutuojame. Šis laikas skirtas tik sūnui. Kalbamės visomis jam įdomiomis temomis. Ir dar… Jis įpratęs išgirsti iš manęs kažkokią vaikystės, jaunystės istoriją. Lygiai tokių pačių istorijų, tik jau iš savo gyvenimų, Benas prašo iš Lietuvoje gyvenančių ir dažnai mums skambinančių senelių. Paskui, pasivaikščiojimų metu, jas nuotaikingai aptariame.