Prieš keletą dienų pievoje prie Neries aptikau neįprastai didelę vapsvavorio (lot. - Argiope bruennichi) patelių sankaupą – vos dviejų arų plote savo tinkluose suposi 10 didelių dryžuotų gyvūnėlių. Šiandien gali stebinti tik neįprastai didelė šios rūšies individų koncentracija, nes vapsvavoris jau tapo įprastu mūsų bestuburių faunos atstovu. Šios rūšies plitimas kartais tapatinamas su šylančiu klimatu, tačiau vargu ar galima rasti tai patvirtinančių faktų. Visų pirma, jau daugiau kaip prieš 50 metų Vokietijos arachnologai (mokslininkai, tiriantys vorus,

Rugpjūtį gieda tik kai kurie paukščiai, ir tie – tik labai anksti rytą, kol vėsu. Visi kiti užimti jau kitokiais, plunksnų keitimo rūpesčiais ar pradeda keliauti. Dabar svarbiausi giesmininkai – žiogai, kurių įvairių tonų, garso, intensyvumo ir grožio zirzimas girdimas visur. Žiogų brandos požymis - kieti sparnai ir giesmės Žiogai auga ilgai. Jie – tiesiasparnių būrio atstovai, kurių vystymasis paprastesnis, su mažesniu stadijų skaičiumi. Sakant paprasčiau, jau gegužės mėnesį ant augalų kopinėjantys mažučiai žiogiukai iš esmės visą vasarą nesikei�

Važiuodami automobiliu paprastai pamatome daugiau žvėrių ar paukščių, nei keliaudami miškais, grybaudami, ilsėdamiesi. Gali atrodyti, kad gyvūnus kažkas traukia prie kelių. Ar tikrai taip yra, o gal tai – tik subjektyvi mūsų nuomonė, atsitiktiniai vizualiniai stebėjimai, kurių neįmanoma paaiškinti. Žinia, jeigu mes baidarėmis plauksime upe, matysime paupin atėjusius, čia gyvenančius gyvūnus. Jeigu keliausime keliais – sutiksime tuos, kurių gyvenamas teritorijas kirtome. Tokių susitikimų neišvengti, tai – paprastas dėsningumas: jeigu yra, vadinasi – matom