Jausmų apsuptyje, o kartu – gilaus kūrinių turinio ir itin intelektualaus atlikimo apsuptyje. Taip galima apibūdinti balandžio 21 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje vykusį koncertą tokiu pat pavadinimu „Jausmų apsuptyje“.
Greitai įsimenamų melodijų arijos, duetai, ansambliai, smagūs šokiai, humoras ir tikrosios vertybės – visa tai telpa į puikųjį „Grafą Liuksemburgą“. Operetės kompozitorius Ferencas Leháras (1870–1948) sujungia visą senąją Europą – vengrišką kilmę, studijas Prahoje pas Zdeněką Fibichą ir Antoníną Leopoldą Dvořáką, puikiąją Vieną ir jos turtingą muzikinį gyvenimą.
Pastaruoju metu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) įsitvirtinus tragizmo nestokojantiems miuziklams ir operoms, lengvasis operetės žanras liko jų šešėlyje. Ir pagaliau – vėl operetė!
Lietuviškos kamerinės muzikos repertuarą tikriausiai galima būtų pavadinti savotišku mūsų kultūros skauduliu. Plačiai ir garsiai Lietuvos (o dabar – jau ir užsienio) koncertų salėse skamba mūsų profesionaliosios muzikinės kultūros pradininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio opusai simfoniniam orkestrui ar fortepijonui, jaunosios kartos atlikėjai į savo repertuarus vis aktyviau įtraukia šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinius.
Visame pasaulyje žinomas kūrybinis duetas – kompozitorius Sylvesteris Levay ir libretistas, dainų tekstų kūrėjas Michaelas Kunze Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) užkariauja žiūrovų simpatijas jau antruoju miuziklu. Prieš pusantrų metų teatro scenoje suskambo šių autorių kurta Austrijos imperatorienės Elisabeth tragiška gyvenimo istorija, o šiemet scenos uždanga pakilo kviesdama susipažinti su genialiuoju austrų kompozitoriumi miuzikle „Mozart!“.
Kompozitorius Anatolijus Šenderovas sakė: „Muzika turi būti dialogas.“ Balete, skirtingai nuo operos, pabrėžtinai ir ryškiai komunikuojama šokiu, kūnu, mimika, spalvomis, kostiumais, šviesotamsa ir simboliais. Skirtingai nuo operos, kurioje herojaus jausmai, mintys yra aiškiai, kelis kartus išdainuojami (originalo kalba gali pasunkinti arba palengvinti suvokimą ir kontekstą), balete veiksmas vyksta subtiliausioje judesio, mimikos plotmėje, minties dvelktelėjime.
Nors už lango kovas, orai marguoja kaip paukščio plunksnos. Dar vakar, rodos, mačiau baloje besišvarinančius kėkštus, vėl trumpam grįžo žiema, o dabar vos ne vasara. Tiesiu ranką į mėgstamą vartyti Czesławo Miłoszo „Abėcėlę“ (Aidai, 2012). Kovo nerandu, tačiau tarp Kalifornijos Karmelio ir kompozitoriaus, muzikos kritiko Stefano Kisielewskio randu Juozą Kėkštą (tikroji pavardė Adomavičius), įdomaus gyvenimo poetą ir vertėją.
Jeigu kalbėtume apie kokią nors kitą datą, sakyčiau – nesureikšminkime. Tačiau vasario 24-oji daugeliui metų liks karo Ukrainoje pradžios diena. Eidama į šį koncertą bandžiau prisiminti bent jau koks buvo oras, nes visa kita užpildė baimė. Prabėgus metams vėl buvo žiemos pabaiga su jai būdingu šalčiu ir dargana.
Vieniems koncertas – šventė, kitiems – duona kasdienė, bet tikriausiai visiems – gaivaus oro gurkšnis. Išgyvenus pandemijos sąlygomis atsiradusius nuotolinius tiesioginius koncertus, sėdėjimą per didžiulį atstumą su kaukėmis, koncertų atšaukimus ar atkėlimus, šiandien koncertinis gyvenimas triumfuoja vos ne kasdieniais ir kuo puikiausiais koncertais.