Lietuvoje jau lapkritis, pati jo pradžia. Įžengėme į vėlyvojo rudens fazę, kuri gana greitai nepastebimai pereis į žiemišką savo išraišką. Tai dar nereikš, kad prasidėjo žiema, tiesiog – taip tik atrodys.
Lietuvoje išlydime spalį, metas lapkričiui. Kažkaip greitai spalis nuplėšė medžių lapus, savo vyresniam broliui lapkričiui palikdamas lengvesnį, bet kruopštesnį darbą – nuo viršūnių rankioti užsilikusius lapelius. Tiesa, ne visur Lietuvoje taip...
Lietuvoje jau paskutinė rugsėjo dekada. O mums visiems svarbi žinia, kad esame kitapus rudens lygiadienio. Jis buvo ką tik – rugsėjo 22-ąją vėlai vakare, 23 val. 3 min., naktis susilygino su diena, Saulė atsidūrė dangaus pusiaujo ir ekliptikos (Saulės kelio Zodiake) sankirtos taške. Tą akimirką naktis tapo lygi dienai beveik visame pasaulyje, išskyrus, žinoma, ašigalius ir jų regionus.
Lietuvoje – vis dar vasara, jau tikrai brandi, prisirpusi ir dosni. Savo turtais ji dalijasi su visais, o mums tenka pati gražiausia dovana – puikūs orai, saulė, maudynės, tinkamos sąlygos javapjūtei. Ar ko nepamiršome? Na, žinoma, kiekvienam mūsų vasara randa ką nors nepaprasto, sakyčiau, asmeniško... Smagu, kad nesi pamirštas, kad ir tave prisiminė. O mes galėsime vasarai atsidėkoti – ją prisiminti kuo ilgiau.
Dar nereikia skaičiuoti vasaros dienų, dar nemažai jų liko. Jei bandysite tą daryti, iš karto perspėju – gamtoje matematika ne visada tinka ir laikas čia matuojamas visai kitokiais matais. Kadangi vasara, kaip ir žiema, yra tikrasis metų laikas, ji gali užtrukti, persikelti į rugsėjį, todėl bent jau slapta turėkime viltį jos glamonėmis mėgautis ilgiau, nei sako kalendorius.
Lietuvoje – pati gražiausia vasara. Įžengę rugpjūtin, mes jau nesistebime jos charakteriu – laikas verčia žvalgytis visai kitokios vasaros ir ieškoti kitų jos ženklų. Kokie jie turėtų būti ir kokie yra?
Lietuvoje – vasara. Gal ne tokia, kokios laukėme ir tikėjomės. Tačiau šių dienų šiluma bando atpirkti visas sudužusias mūsų viltis. Pabrėžiu – mūsų viltis, nes kartais mes norime per daug. Gamta gali tik tiek, kiek gali, kiek reikia jai pačiai ir jos vaikams...
Lietuvoje – kalendorinės vasaros vidurys. Ar dabar jau galime skaičiuoti ir tikrosios vasaros pusę, tvirtinti neturime pagrindo – čia juk gamta, viskas ne taip prarasta. Šių metų vėsi ir lietinga vasara, sakytum, vis dar palieka vilčių, kad ateis šiluma, kad bus karšta ir mus lepins saulė.
Lietuvoje liepa, ją ženklina pasibaigusios didžiosios šventės ir vėl iš naujo pradėjęs suktis gamtos metų ratas. Taip taip, savaitę jis stoviniavo – buvo ilgiausiųjų dienų metas, giedroj naktis taip ir nespėdavo iki galo sutemti. O dabar pajudėjome tamsos link. Tik nenusiminkite, nes šis ėjimas truks iki pat Kalėdų – vadinasi, pusę metų. Vasarą bus daug šviesos, gal tik gandrams išlekiant regėsime, kad diena jau pasikeitė.