Jausmų apsuptyje, o kartu – gilaus kūrinių turinio ir itin intelektualaus atlikimo apsuptyje. Taip galima apibūdinti balandžio 21 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje vykusį koncertą tokiu pat pavadinimu „Jausmų apsuptyje“.
O, kad mano plunksna būtų tokia lengva ir grakšti, kaip lengvas ir grakštus buvo šis vakaras! Balandžio 5-ąją, pavasario pažadų kupiną vakarą, Kauno valstybinė filharmonija buvo pilnutėlė gerai nusiteikusių melomanų. Natūralu – juk grojo kauniečių mylimas Kauno miesto simfoninis orkestras (KMSO), dainavo nuostabūs solistai – JAV tenoras Stephenas Costello ir Lietuvos sopranas Gabrielė Bukinė, dirigavo pats Constantine’as Orbelianas.
Greitai įsimenamų melodijų arijos, duetai, ansambliai, smagūs šokiai, humoras ir tikrosios vertybės – visa tai telpa į puikųjį „Grafą Liuksemburgą“. Operetės kompozitorius Ferencas Leháras (1870–1948) sujungia visą senąją Europą – vengrišką kilmę, studijas Prahoje pas Zdeněką Fibichą ir Antoníną Leopoldą Dvořáką, puikiąją Vieną ir jos turtingą muzikinį gyvenimą.
„Kultūriška tik toji tauta turi tiesą save vadinti, kuri turi savo meną. Menas – gi pats veikia kultūriškam ir morališkam draugijos pakėlimui. Ar galima tad muziką pavadinti tik tuščiu žaislu?! Niekuomet! Abelnai menas ir ypatingai muzika vienas iš dalykų, kurie labai tankiai suteikia didelę laimę žmonių gyvenime“, – rašė Mikas Petrauskas knygelės „Iš muzikos srities“ (Chicago, 1909) prakalboje.
„Oi u luzi chervona kalyna…“ – visi ne kartą girdėjome frazę, kad viena nuotrauka yra vertingesnė už 1 000 žodžių. Kita vertus, be istorijos ir konteksto nuotrauka tėra fotografinio popieriaus kortelė su nežinomais žmonėmis ir vaizdais, o gaidos ar knyga – tiesiog leidiniai.
Kompozitorius Anatolijus Šenderovas sakė: „Muzika turi būti dialogas.“ Balete, skirtingai nuo operos, pabrėžtinai ir ryškiai komunikuojama šokiu, kūnu, mimika, spalvomis, kostiumais, šviesotamsa ir simboliais. Skirtingai nuo operos, kurioje herojaus jausmai, mintys yra aiškiai, kelis kartus išdainuojami (originalo kalba gali pasunkinti arba palengvinti suvokimą ir kontekstą), balete veiksmas vyksta subtiliausioje judesio, mimikos plotmėje, minties dvelktelėjime.
Wolfgangas Amadeus Mozartas – trumpai gyvenęs ir legendų apgaubtas muzikos genijus. Ko gero, kiekvienas, paklaustas apie jį, paminėtų Requiem, bent kelias operas – tikriausiai „Don Žuaną“, „Stebuklingąją fleitą“. W. A. Mozarto muzika nenutyla teatruose ir koncertų salėse, ji naudojama (dažniausiai šabloniškai) filmuose, reklamose, gimtojoje Austrijoje jis yra reklamos ir rinkodaros dalis. W. A. Mozarto muzika pakylėja, džiugina, graudina, jaudina, ji nepavaldi laikui.
Tikriausiai kiekvienas esame bent kartą sulaukę pasiūlymo „išeiti iš komforto zonos“. O kas galėtų būti komforto zona muzikoje? Tikriausiai kiekvienam savo. Mano – tai Kauno valstybinė filharmonija, į kurią, skirtingai nei į neretai koncertams naudojamą bene didžiausią Kauno vietą, galima patekti greitai ir be apsaugininkų patikros.
Greitai bus dešimtmetis, kai vieną Senamiesčio gatvelę užtvindo kanklių garsai. Tiksliau, Liudviko Zamenhofo gatvę, kuriame yra Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrius. Čia jau septynerius metus vyko tarptautinis kanklių muzikos festivalis „Kanklės mano rankose“, skirtas senajai lietuvių kankliavimo tradicijai ir šiuolaikinei jos raiškai, kitų šalių styginiams muzikos instrumentams.