2012-08-07, 15:47
Verslininkei sveikata brangesnė už pinigus [17]
© Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
Darbas, visuomeninė veikla ir sportas. Šias priežastis būti sveikai išskiria verslininkė Ona Balžekienė, klausiama, iš kur ji turi tiek daug energijos, idėjų, gyvenimo džiaugsmo.
Tikras laukų vaikas
„Ona, tu turbūt rengiesi gyventi antrą šimtą metų?“ – energija trykštančios 67-erių O.Balžekienės aktyvumu neatsistebi jos draugės.
„Kai dirbi, sportuoji ir turi daug veiklos, užmiršti, kiek tau metų, – šypsosi darbšti moteris. – Tik sustok, aptink ir netrukus pajusi kokią nors ligą, kuri smeigs it adatos dūris.“
O.Balžekienė pastebi, kad šiais laikais daug jaunų žmonių, vaikų gyvena prie kompiuterio, mažai juda, nesportuoja, nesveikai maitinasi, todėl neretai skundžiasi įvairiais sveikatos sutrikimais.
„Pokario žmonių kartą galima pavadinti laukų vaikais, nes mes augome gamtoje, – randa palyginimą O.Balžekienė, prakalbus apie jos vaikystę, paauglystę. – Tarp rankų trupinome rugių varpas, raškėme uogas ir valgėme nokstančius miško obuolius.“
Plaukti ji, dar maža būdama, mokėsi savarankiškai, be tėvų ir plaukimo trenerių. Dėl duonos kąsnio tėvai dirbo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties. Išradingiems vaikams dabartines gelbėjimo liemenes atstodavo iš nendrių pačių surišti neįprasti plaukmenys.
„Augau prie upės, netoli malūno, todėl anksti pradėjau maudytis, šokinėdavome ant lyčių ir kartais pernelyg rizikingai važinėdavome rogutėmis ant plono ledo“, – pamena įvairiose spartakiadose dalyvavusi, lengvąją atletiką, krepšinį lankiusi ir retai sirgusi moteris, kurią jau paauglystėje draugai vadindavo Geležine Ona.
Dviratis ir plaukimas
„Plaukimą ir dabar labai mėgstu“, – atviruose vandenyse moteris plaukioja nuo ankstyvo balandžio iki spalio.
Kartą ankstyvą pavasarį, pabudusi 4 val. ryto ir negalėjusi užmigti, O.Balžekienė nusprendė nuvažiuoti išsimaudyti Lampėdžių karjere. Grįžo pamėlusiomis lūpomis ir nosimi, bet labai patenkinta.
Dar viena sveikatos suteikianti priemonė – dviratis, kurį O.Balžekienė pamėgo nuo ankstyvos vaikystės, o dabar nuolat važinėja anksti rytais ir vėlai vakare.
Prisiminusi pirmąsias pamokas dviračiu, moteris nusijuokia: tai buvo ne triratukas, o senas, karinis vokiškas dviratis, kurį, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, bėgdami paliko kariškiai.
„Buvome maži, negalėjome užlipti ir apžergti horizontalaus dviračio rėmo, todėl mokėmės važiuoti pralindę pro jį ir persilenkę į šoną“, – juokiasi O.Balžekienė, prisiminusi, kaip mokėsi važiuoti dviračiu.
Mėgsta šiaurietišką ėjimą
To O.Balžekienei, norinčiai būti sveikai, dar negana. Jau seniai ji slidinėja. Juokiasi prisimindama, kai, įpratusi prie lygumų, pirmą kartą išbandė kalnų slides.
„Jaučiausi kaip kalėjime“, – stebėjosi O.Balžekienė, pirmą kartą gyvenime apsiavusi specialius batus.
Tai buvo Slovėnijoje. Tiesa, nors moteris slidinėdama susižeidė kojos raiščius, tačiau trauma neatbaidė nuo šio ekstremalaus sporto. O pirmasis instruktorius iškart garsiai pastebėjo, kad lietuvė – sportiška.
