Sveikata

© Shutterstock nuotr.

Skaityti komentarus
Spausdinti   Papildyti straipsnį

Ar šiuolaikinis gyvenimo būdas atitolina žmones, ypač augančiąją kartą, nuo gamtos ir taip neigiamai įtakoja jų sveikatą ir gerbūvį? Kokios to pasekmės?

“Gamtos deficito sindromas”

Labiausiai nerimaujam dėl vaikų, kurie nebeturi tokių galimybių, kurias turėjo ankstesnės kartos. Pavyzdžiui, karstytis medžiais ar sugrįžti namo išpurvintais keliais. Grėsmingą tendenciją iliustruoja Anglijos statistika: tik 10 proc. vaikų žaidžia miškuose, o jų tėvų vaikystėje šis rodiklis siekė 40 proc.

Augančiai kartai dėl urbanizacijos, technologijų jau pasireiškia “gamtos deficito sutrikimo” simptomai. Tai terminas, kurį įvedė knygos “Last Child in the World” (“Paskutinis vaikas pasaulyje”) autorius Richardas Louvas. Pasak eksperto, per pastaruosius kelis dešimtmečius vaikų supratimas ir santykis su gamta pasikeitė radikaliai.

“Šiandien vaikai žino apie globalias grėsmes aplinkai, bet jų fizinis santykis, jų intymumas su gamta dingsta, - teigė R.Louvas savo knygos įžangoje. – Tai radikaliai skiriasi nuo tų laikų, kai aš buvau vaikas.”

Tiesa, R.Louvas pripažįsta, kad “gamtos deficito sutrikimas” nėra medicininė diagnozė. Tai tik sąvoka, kuri nurodo problemas. Tam pritaria ir kiti ekspertai. Anot ataskaitos apie Londono vaikų santykį su gamta autoriaus Timo Gillo, vadinti šį sutrikimą klinikine būsena negalima.

“Aš šifruoju šią savoką taip: nuolatinis kontaktas su gamta yra būtina vaikystės dalis, jei vaikai to neturi, tuomet jie neišsivystys tiek, kiek galėtų, jei turėtų tokią patirtį”, - BBC teigė ekspertas.

“Taip pat tikėtina, kad jie išaugs žmonėmis, kuriems ne taip rūpi juos supantis pasaulis. Nors tai nėra klinikinė būsena, bet tai yra kažkas, kas turėtų mums kelti nerimą”, - pridūrė jis.